1-1

Dhritaraštra tarė: Kurukšetros, teisingumo lauke norėdami kovoti, Sandžaja, ką daro mano ir Pandavų sūnūs?

Paaiškinimas: Šis posmas atidaro Bhagavadgytą aklako karaliaus Dhritaraštros klausimu savo patarėjui Sandžajai. Dhritaraštra nori sužinoti, kas vyksta Kurukšetros lauke, kur jo sūnūs (Kauravai) ir jo brolėnai (Pandavai) yra susirinkę kovai. Kurukšetros laukas vadinamas teisingumo lauku, nes tai vieta, kur senovėje buvo iškovota daug svarbių mūšių, kurie nulėmė teisybės ir neteisybės baigtį.

1-2

Sandžaja tarė: Išvydęs Pandavų kariuomenę išrikiuotą kovai, karalius Durjodhana nuėjo pas savo mokytoją ir tarė šiuos žodžius.

Paaiškinimas: Sandžaja pradeda pasakoti apie įvykius Kurukšetros mūšio lauke. Durjodhana, Kauravų vadas ir karalius, pamato, kad Pandavų armija yra išrikiuota kovai. Tada jis prieina prie savo mokytojo Dronos - kuris buvo ir Kauravų, ir Pandavų karinis instruktorius - kad aptartų situaciją. Šis posmas pabrėžia Durjodhanos rūpestį ir galimą susijaudinimą dėl to, kad priešininkų armija yra gerai pasiruošusi ir išrikiuota. Jo ėjimas pas mokytoją rodo jo norą gauti patarimą ar nurodymus prieš mūšio pradžią.

1-3

Ak, mokytojau, žiūrėk į didžiąją Pandavų armiją, kurią taip sumaniai išdėstė tavo apdovanotas mokinys, Drupadės sūnus.

Paaiškinimas: Durjodhana kreipiasi į Droną, primindamas jam, kad Pandavų armijai vadovauja jo mokinys Dhrištadjumna, Drupadės sūnus. Tai svarbus punktas, nes Drupada, Dhrištadjumnos tėvas, buvo aršiausias Dronos priešas. Durjodhana pabrėžia šį faktą, galbūt norėdamas sukelti Dronos emocinę reakciją arba pabrėžti, kad jo mokinys dabar kovoja prieš jį. Tai pabrėžia Durjodhanos taktinį mąstymą, jo bandymą paaštrinti situaciją, taip pat paruošti Droną kovai su savo buvusiu mokiniu.

1-4

Šioje armijoje yra daug narsių lankininkų, kurie kovos meistriškumu prilygsta Bhymui ir Ardžunui; didūs kariai kaip Satjaki, Virata ir Drupada.

Paaiškinimas: Durjodhana tęsia Pandavų armijos žymesnių karių aprašymą. Jis išskiria Satjaki, Viratą ir Drupadą, kurie visi yra drąsūs ir puikūs kariai, panašūs į Bhymą ir Ardžuną. Džiudhana yra Satjaki. Šie kariai laikomi išskirtiniais kariais, galinčiais kovoti su daugeliu priešininkų vienu metu. Durjodhana, galbūt, nurodo šių didvyrių jėgą, norėdamas parodyti savo armijai stiprią priešininkų poziciją ir paruošti juos artėjančiai kovai.

1-5

Kartu su jais yra tokie didūs, narsūs ir galingi kariai kaip Dhrištaketa, Čekitana, Kaširadža, Purudžita, Kuntibhodža ir Šaibja.

Paaiškinimas: Durjodhana toliau vardija iškilius Pandavų armijos karius, kurie visi yra žinomi dėl savo drąsos ir narsumo. Dhrištaketa yra Čedi valstybės karalius, Čekitana yra kitas didvyris, o Kaširadža, kuris atstovauja Kaši valstybei (šiuolaikinis Varanasis), yra ypač išskirtas dėl savo narsumo. Purudžitas ir Kuntibhodža yra iš Kunti giminės, o Šaibja yra garsus savo drąsa ir jėga. Šie kariai yra žymūs tarp žmonių, o tai rodo jų išskirtinumą ir gebėjimus mūšio lauke. Durjodhana pabrėžia priešininko karių didybę, norėdamas sudaryti įspūdį apie Pandavų armijos galią.

1-6

Ten yra galingasis Judhāmanju ir drąsusis Utamodža, taip pat Subhadros sūnus ir Draupadės sūnūs. Jie visi yra puikūs kariai ant kovos vežimų.

Paaiškinimas: Durjodhana toliau vardija Pandavų pusėje esančius didvyrius. Judhāmanju ir Utamodža yra du iškilūs Pandavų armijos kariai, abu pasižymi savo drąsa ir narsumu. Abhimanju, kuris yra Subhadros ir Ardžunos sūnus, yra jaunas, bet talentingas karys. Be to, yra paminėti Draupadės sūnūs, kurie taip pat yra puikūs kariai. Visi šie kariai yra apibūdinami kaip puikūs kariai ant kovos vežimų, o tai rodo jų gebėjimą kovoti su keliais priešininkais vienu metu. Durjodhana nurodo į Pandavų armijos galią ir iškilius karius, kurie yra pasirengę stoti prieš Kauravus.

1-7

Bet, ak, geriausias iš du kartus gimusiųjų, mūsų didžiųjų karių dėlei sužinok apie tuos, kurie yra ypač sumanūs vadovauti mano kariuomenei. Aš juos tau pavadinsiu, kad tu sužinotum.

Paaiškinimas: Durjodhana dabar nukreipia dėmesį nuo Pandavų pajėgų ir atkreipia dėmesį į savo armijos iškilius vadus. Jis kreipiasi į Droną (geriausias iš du kartus gimusiųjų), kuris yra jų karinis mokytojas ir vadas, ir pradeda supažindinti jį su Kauravų armijos pagrindiniais kariais. Pagal Indijos tradicijas, „du kartus gimusieji“ yra tie, kurie priklauso pirmosioms trims kastoms. Durjodhana nori pabrėžti, kad ir jų pusėje yra žymių ir galingų vadų, kurie gali stoti prieš Pandavų jėgas. Šis posmas atskleidžia Durjodhanos taktinį mąstymą ir pastangas motyvuoti savo pusę, nurodant į jų lyderių galią ir reikšmę.

1-8

Tavo pusėje yra tokios asmenybės kaip tu pats, Bhīšma, Karna, Kripa, Ašvathāmana, Vikarna ir Bhūrišrava.

Paaiškinimas: Durjodhana išvardija keletą žymiausių Kauravų armijos vadų, pabrėždamas jų išskirtinę jėgą ir įgūdžius mūšio lauke. Jis pirmiausia kreipiasi į Droną, po to pamini Bhīšmą, kuris yra vyriausias karys ir jų armijos vyriausiasis vadas. Karna, Pandavų pusbrolis, yra žinomas dėl savo didelio narsumo ir lojalumo Durjodhanai, o Kripa yra garsus savo nenugalimumu. Ašvatthāma, Dronos sūnus, yra stiprus karys, o Vikarna yra vienas iš Durjodhanos brolių. Bhūrišrava yra žinomas dėl savo drąsos ir gebėjimų kovoje. Šiuo išvardijimu Durjodhana pabrėžia, kad jo pusėje yra ne mažiau stiprių ir galingų karių nei Pandavų armijoje, norėdamas motyvuoti ir įtikinti savo mokytoją bei sąjungininkus dėl jų jėgos.

1-9

Yra ir daug kitų didvyrių, kurie yra pasirengę atiduoti savo gyvybes dėl manęs. Jie visi yra apginkluoti įvairiais ginklais ir gerai išmano karo vedimo meną.

Paaiškinimas: Durjodhana pabrėžia, kad jo pusėje yra ne tik iškilūs kariai, kuriuos jis anksčiau minėjo, bet ir daugybė kitų drąsių karių, kurie yra pasirengę kovoti ir mirti dėl jo. Šie kariai yra apginkluoti įvairiais ginklais ir yra ypač patyrę kovos mene. Čia Durjodhana bando patvirtinti, kad jo armija yra ne tik pilna garsių ir iškilių vadų, bet ir daugybė lojalių ir sumanių karių, kurie yra pasirengę paaukoti savo gyvybes dėl jo pergalės. Jis pabrėžia armijos stiprumą, drausmę ir pasirengimą kovai.

1-10

Mūsų jėga yra neišmatuojama, ir mus visiškai saugo senelis Bhīšma, tuo tarpu Pandavų jėga, kurią rūpestingai saugo Bhīma, yra ribota.

Paaiškinimas: Durjodhana čia lygina savo ir Pandavų armijas, išreikšdamas įsitikinimą dėl Kauravų pranašumo. Jis teigia, kad jų armija, kurią saugo vyriausias ir labiausiai patyręs karys Bhīšma, yra neišmatuojamai stipri. Tuo tarpu Pandavų armija, kurią saugo Bhīma, yra apibūdinama kaip ribota arba mažesnė jėga. Šiuo pasakymu Durjodhana bando įkvėpti savo karius, pabrėždamas, kad jų armijos stiprumas ir apsauga yra daug didesnė, dėka Bhīšmos vadovavimo, kuris yra svarbus ne tik karine, bet ir moraline prasme, nes jis yra gerbiamas ir gerbtinas didvyris. Tai atskleidžia Durjodhanos pasitikėjimą Bhīšma kaip stipriausiu faktoriumi Kauravų armijos sėkmei.

1-11

Dabar jūs visi turite suteikti visą savo paramą seneliui Bhišmai, užimdami savo nustatytas vietas armijos rikiuotėje.

Paaiškinimas: Durjodhana ragina savo karius tvirtai užimti savo kovines pozicijas ir tuo pačiu metu rodo ypatingą rūpestį dėl Bhišmos apsaugos, nes jis yra pagrindinė Kauravų armijos jėga. Durjodhana supranta, kad Bhišma yra kritiškai svarbus jų armijai, ir todėl ragina karius dėti visas pastangas, kad jį apsaugotų. Jis nurodo, kad visi Kauravų armijos vienetai turi veikti kaip vienas vienetas, užtikrindami Bhišmos saugumą, nes jis yra pagrindinis jų strategijos elementas. Šis posmas pabrėžia Bhišmos svarbą ir Durjodhanos norą jį apsaugoti bet kokia kaina.

1-12

Tada Bhišma, Kuru dinastijos didvyriškas seniūnas, garsiai įpūtė į savo kriauklę, sukeldamas garsą, panašų į liūto riaumojimą, suteikdamas Durjodhanai džiaugsmą.

Paaiškinimas: Bhišma, Kauravų senelis ir didžiausias karys, nori įkvėpti ir padrąsinti Durjodhaną, kuris anksčiau išreiškė susirūpinimą dėl artėjančio mūšio. Bhišma, kuris yra labai patyręs ir stiprus karys, simboliškai parodo savo drąsą ir galybę, išpūsdamas garsią kriauklę. Tai išreiškia pasirengimą mūšiui ir rodo, kad jis yra visiškai pasiruošęs kovai. Bhišmos veiksmas prilyginamas liūto riaumojimui, kuris simbolizuoja jėgą ir autoritetą, o jo tikslas yra sukurti moralinę paramą ir pasitikėjimą Durjodhanai ir jo armijai.

1-13

Tada staiga pradėjo skambėti kriauklės, būgnai, rankų būgnai, varpai ir ragai, ir kilo didžiulis triukšmas.

Paaiškinimas: Šis posmas aprašo garsą, kuris nuskamba mūšio pradžios momentu. Po to, kai Bhišma pūtė kriauklę, ir kiti Kauravų armijos kariai prisijungė, grodami įvairiais kovos instrumentais, tokiais kaip kriauklės, būgnai, rankų būgnai ir ragai. Ši garsų kaskada simbolizuoja armijos pasirengimą pradėti kovą. Triukšmas buvo didžiulis ir stiprus, liudijantis apie Kauravų jėgą ir jų ketinimą pradėti mūšį su didele energija ir pasitikėjimu. Šis chaotiškas ir stiprus garsų mišinys padidino įtampą ir kurstė karius mūšiui.

1-14

Iš kitos pusės, tiek Viešpats Krišna, tiek Ardžuna, kurie buvo puikiame vežime, traukiamame baltų žirgų, pūtė savo transcendentines kriaukles.

Paaiškinimas: Šiame posme aprašomas Krišnos ir Ardžunos pasirengimo momentas mūšio pradžiai. Jie stovi savo galinguose kovos vežimuose, traukiamuose baltų žirgų, kurie simbolizuoja tyrumą ir kilnumą. Krišna ir Ardžuna abu pučia savo dieviškas kriaukles. Kriauklės pūtimas tradiciškai simbolizuoja kovos pradžią ir dievišką paramą, šiuo atveju tai rodo jų pasitikėjimą ir dievišką apsaugą. Šis momentas pažymi mūšio pradžios artėjimą su didžiule jėga ir pasitikėjimu iš Pandavų pusės.

1-15

Viešpats Krišna įpūtė į savo kriauklę, Ardžuna įpūtė į savąją, o Bhima, didvyrių darbų vykdytojas, pūtė į savo baisią kriauklę.

Paaiškinimas: Šiame posme Krišna pučia į savo kriauklę, Ardžuna pučia į savo kriauklę, o Bhima, didvyrių darbų vykdytojas, pučia į savo baisią kriauklę. Kiekvienai kriauklei suteiktas specialus vardas, kuris nurodo jos savininko dievišką apsaugą ir pasirengimą kovai. Šis posmas pabrėžia kiekvieno herojaus išskirtinumą ir svarbą artėjančiame mūšyje, atspindintį jų dievišką apsaugą ir pasirengimą kovai.

1-16

Karalius Judhišthira, Kuntės sūnus, pūtė į savo kriauklę, Nakula ir Sahadeva pūtė į savąsias.

Paaiškinimas: Judhišthira, kuris vadinamas Kuntės sūnumi, yra vyriausias Pandavų brolis ir apibūdinamas kaip teisingas karalius. Jis pūtė į savo kriauklę, taip simbolizuodamas jo sąžiningumą ir teisingumą, kuris neša pergalę. Nakula ir Sahadeva yra dvyniai, jauniausi Pandavų broliai, ir jie pučia į savo kriaukles. Šių pavadinimų simbolika nurodo jų meistriškumą ir lojalumą kovai kartu su kitais Pandavų broliais.

1-17

Didysis lanko šaulys Kašio karalius, galingasis Šikhandi, Dhrištadjumna, Virata ir nenugalimas Satjaki.

Paaiškinimas: Šiame posme išvardijami keli žymūs kariai, kurie yra Pandavų pusėje. Kašio karalius yra žinomas kaip puikus šaulys, nurodantis jo įgūdžius kovoje su lanku ir strėlėmis. Šikhandi, kuris apibūdinamas kaip galingas karys, yra svarbus herojus kovoje prieš Bhišmą, nes jam skirtas ypatingas likimas kovoti prieš Bhišmą. Drštadjumna, kuris yra Pandavų armijos vadas, buvo sukurtas su dieviška užduotimi nužudyti Droną. Virata yra herojus, kuris padėjo Pandavams, kai jie slapstėsi jo karalystėje. Satjaki, kuris apibūdinamas kaip nenugalimas, yra vienas iš ištikimiausių Pandavų sąjungininkų ir puikus karys.

1-18

Drupada, Draupadės sūnūs ir stipriarankis Subhadros sūnus, o valdove, visi kaip vienas pūtė į savo kriaukles.

Paaiškinimas: Šiame posme tęsiamas Pandavų armijos svarbių karių išvardijimas. Drupada yra Draupadės tėvas ir puikus sąjungininkas Pandavų pusėje, kuris yra reikšmingas karys mūšyje. Draupadės sūnūs, kurie visi kovoja savo tėvo ir motinos pusėje, yra reikšmingi Pandavų sąjungininkai. Subhadros sūnus Abhimanju apibūdinamas kaip stipriarankis, o tai simbolizuoja jo jėgą ir drąsą. Jis yra jaunas, bet labai gabus karys, turintis didelių įgūdžių. Kiekvienas iš šių herojų pučia savo kriaukles, simbolizuodamas savo pasirengimą mūšiui ir vienybę kovoje.

1-19

Įvairių kriauklių garsai tapo per daug garsūs. Atsiliepdami tiek danguje, tiek ant žemės, jie sudrebino Dhritaraštros sūnų širdis.

Paaiškinimas: Šiame posme aprašoma, kaip kriauklių garsas, išpūstas iš Pandavų armijos, sukėlė didžiulį triukšmą, kuris sudrebino Dhritaraštros sūnus — Kauravus. Triukšmas ne tik aidėjo mūšio lauke, bet ir pripildė dangų ir žemę, nurodydamas jo neįsivaizduojamą jėgą ir įtaką. Šis triukšmas giliai sukrėtė ir sužeidė Kauravų širdis, liudydamas apie Pandavų armijos galybę ir moralinę jėgą, kuri grasino būsima pergale. Tai rodo, kad Pandavų pusė buvo kupina pasitikėjimo ir ryžto, o Kauravai pradėjo jausti nerimą ir baimę, o tai atskleidžia jų vidines abejones prieš artėjantį mūšį.

1-20

Tą akimirką, o valdove, Ardžuna, kuris buvo kovos vežime, ant kurio plevėzavo vėliava su Hanumanos ženklu, pakėlė savo lanką ir ruošėsi paleisti strėles. Žiūrėdamas į Dhritaraštros sūnus, kurie buvo sustoję kovos rikiuotėje, o valdove, Ardžuna pasakė Krišnai šiuos žodžius.

Paaiškinimas: Ardžuna vadinamas Pandavu — Pandu sūnumi, o jo vėliava papuošta beždžionės simboliu, kuris nurodo į Hanumaną, dievišką beždžionę ir Ramos sekėją. Beždžionės simbolis ant vėliavos yra reikšmingas, nes Hanumanas simbolizuoja jėgą, drąsą ir ištvermę, kurių Ardžunai prireiks šiame mūšyje. Matydamas, kad Dhritaraštros sūnūs (Kauravai) išsirikiavo ir pasiruošė kovai, Ardžuna reaguoja pakeldamas savo lanką, taip parodydamas pasirengimą pradėti mūšį. Tai rodo artėjančią mūšio įtampą, kurioje Ardžuna ruošiasi vesti Pandavų armiją prieš Kauravus.

1-21

Ardžuna tarė: O neklystantysis, prašau, pastatyk mano kovos vežimą tarp abiejų armijų.

Paaiškinimas: Šiame posme Ardžuna kreipiasi į Krišną titulu Ačjuta, kuris reiškia tas, kuris niekada nenukrinta arba nepralenkiamas. Šis titulas simbolizuoja Krišnos dieviškąjį neklystamumą ir pastovumą. Krišna šiame mūšyje tarnauja kaip Ardžunos vežimo vairuotojas, ir Ardžuna prašo jį pastatyti vežimą abiejų armijų viduryje, kad geriau apžvelgtų mūšio lauką.

1-22

Kad galėčiau apžiūrėti tuos, kurie čia atvyko, norėdami kovoti, ir su kuriais man reikės sukryžiuoti ginklus šiame didžiuliame mūšio išbandyme.

Paaiškinimas: Ardžuna paaiškina, kodėl jis prašo Krišną pastatyti vežimą abiejų armijų viduryje. Ardžuna nori apžiūrėti tuos, kurie stovi pasiruošę kovai, ir pamatyti savo priešininkus. Jam svarbu peržvelgti mūšio lauką, kad įvertintų situaciją ir suprastų, su kuo jam reikės kovoti.

1-23

Leisk man pamatyti tuos, kurie čia atvyko kovoti, norėdami pradžiuginti piktavališką Dhritaraštros sūnų.

Paaiškinimas: Ardžuna išreiškia norą pamatyti ne tik priešininkus, bet ir tuos, kurie prisijungė prie Kauravų armijos, kad paremtų Dhritaraštros sūnų Durjodhaną, kuris apibūdinamas kaip piktavališkas arba turintis blogų ketinimų. Ardžuna nurodo, kad tie, kurie palaiko Durjodhaną, elgiasi su blogais ketinimais, o tai atskleidžia jo moralinę poziciją ir nepritarimą šiam konfliktui.

1-24

Sandžaja tarė: O Bharatų palikuoni, taip prakalbintas, Krišna pastatė puikius vežimus abiejų armijų viduryje.

Paaiškinimas: Šiame posme Sandžaja toliau pasakoja Dhritaraštrai apie įvykius mūšio lauke. Krišna įvykdo Ardžunos prašymą ir pastato vežimus abiejų armijų viduryje, leisdamas Ardžunai geriau apžvelgti mūšio lauką ir abi kariuomenes.

1-25

Bhišmos, Dronos ir visų kitų pasaulio valdovų akivaizdoje Viešpats tarė: Partha, pažvelk į visus čia susirinkusius Kuru.

Paaiškinimas: Šiame posme Krišna pastato vežimus tiesiai priešais iškilius Kauravų karius, įskaitant Bhišmą ir Droną - du reikšmingus Ardžunos mokytojus ir senus šeimos draugus. Krišna čia kreipiasi į Ardžuną vardu Partha, kuris reiškia Kuntės sūnus, nurodydamas jo motinos giminę.

1-26

Ten, tarp abiejų pusių armijų, Ardžuna galėjo matyti savo tėvus, senelius, mokytojus, dėdės, brolius, sūnus, anūkus, draugus, taip pat savo uošvį ir geradarius.

Paaiškinimas: Šiame posme Ardžuna, vadinamas Partha, pažvelgęs į Kauravų armiją, mato savo giminaičius ir artimuosius - tėvus, senelius, mokytojus, dėdes, brolius, sūnus, anūkus ir draugus. Ši scena pabrėžia jo emocinę dilemą, nes jam reikės stoti akis į akį ne tik su priešais, bet ir su savo artimaisiais, su kuriais jis dalijosi gyvenimo keliu.

1-27

Kai Kuntės sūnus Ardžuna pamatė visus šiuos skirtingus draugus ir giminaičius, jį apėmė gili užuojauta, ir jis tarė:

Paaiškinimas: Šiame posme Ardžuna, vadinamas Kuntės sūnumi, žiūrėdamas į abiejose armijose esančius žmones, mato ne tik savo artimiausius giminaičius, bet ir uošvius bei draugus. Taip jis atskleidžia, kad mūšio laukas yra pilnas žmonių, kurie jam brangūs, ir jam reikės stoti akis į akį ne tik su svetimais priešais, bet ir su šeimos nariais bei draugais.

1-28

Ardžuna tarė: Mano brangus Krišna, matydamas savo draugus ir giminaičius, kurie yra taip karingai nusiteikę mano akivaizdoje, jaučiu, kad man dreba kojos ir burna išdžiūsta.

Paaiškinimas: Šiame posme Ardžuną apima gailestingumo ir užuojautos jausmai, kai jis mato savo giminaičius ir draugus, kurie yra pasiruošę kovoti tarpusavyje. Jis pradeda liūdėti ir abejoti, ar mūšis yra teisingas kelias, nes jam reikės stoti prieš savo mylimuosius.

1-29

Visas mano kūnas dreba, mano plaukai stojasi piestu, mano lankas Gandiva išsprūsta iš mano rankų, ir mano oda dega.

Paaiškinimas: Šiame posme Ardžuna aprašo savo fizines ir emocines reakcijas į tai, ką mato mūšio lauke. Jo kūnas pradeda prarasti jėgas, ir jis jaučia fizinį silpnumą ir drebulį. Ardžuna pradeda jausti ne tik emocinį, bet ir fizinį diskomfortą, jo kūnas pradeda drebėti, plaukai stojasi piestu, o tai rodo gilaus nerimo požymius.

1-30

Aš daugiau nebegaliu čia likti. Aš pamirštu pats save, ir mano protas tampa neramus. Aš matau tik blogio priežastis, o Krišna, demonų naikintojau.

Paaiškinimas: Šiame posme Ardžuna aprašo savo didėjantį emocinį ir fizinį išsekimą. Ardžuna taip pat jaučia, kaip jo oda peršti ir jam darosi vis sunkiau stovėti, o tai rodo jo psichologinį ir emocinį suirimą.

1-31

Aš nematau jokios naudos žudydamas savo giminaičius šiame mūšyje, nei aš, mano brangus Krišna, noriu kokios nors sekančios pergalės, karalystės ar laimės.

Paaiškinimas: Šiame posme Ardžuna pripažįsta, kad mato blogus ženklus apie artėjantį mūšį ir todėl pradeda abejoti savo dalyvavimo šiame mūšyje prasme. Jis aiškiai pareiškia, kad nemato jokios naudos ar gerovės, kuri galėtų atsirasti iš to, kad jis nužudytų savo giminaičius mūšyje. Ardžunos moralinė dilema didėja, ir jis jaučia, kad nesvarbu, ar jis laimės, ar pralaimės, nuostoliai bus per dideli, kad juos pateisintų. Šis posmas parodo, kad Ardžuna ne tik abejoja fizine kova, bet ir pradeda abejoti pačios kovos dvasine ir moraline reikšme, kuri jam sukelia didelį vidinį prieštaravimą.

1-32

O Govinda, kokią naudą mums duos karalystė, laimė ar net pats gyvenimas, jei visi tie, dėl kurių mes to norime, dabar yra stovi šioje mūšio lauke?

Paaiškinimas: Šiame posme Ardžuna kreipiasi į Krišną kaip Govindą, kuris reiškia karvių ganytojas arba tas, kuris teikia malonumą pojūčiams, išryškindamas Krišnos gebėjimą suteikti tiek materialinę, tiek dvasinę gerovę. Ardžuna užduoda retorinį klausimą apie valdymo ir malonumų prasmę, kai jo giminaičiai ir draugai - žmonės, dėl kurių jis trokšta šios karalystės ir jos teikiamų laimių - yra priešais jį mūšio lauke.

1-33

O Madhusūdana, kai mokytojai, tėvai, sūnūs, seneliai, motinos broliai, žmonų tėvai, anūkai, svainiai ir visi kiti giminaičiai yra pasirengę atiduoti savo gyvybes ir turtą ir stovi man priešais, kodėl turėčiau norėti juos nužudyti, net jei kitaip jie galėtų nužudyti mane?

Paaiškinimas: Šiame posme Ardžuna toliau išreiškia savo gilias abejones ir vidinį konfliktą. Jis nurodo, kad tie patys žmonės, dėl kurių jis ir Pandavai kovoja dėl valdžios, malonumų ir laimės, dabar stovi mūšyje pasirengę atiduoti savo gyvybes ir turtą. Tai dar labiau paaštrina jo dilemą, nes jis supranta, kad pergalė mūšyje, kurios jis iš pradžių norėjo savo artimųjų labui, dabar galėtų privesti prie jų mirties ir praradimų.

1-34

O visų būtybių sergėtojau, aš nesu pasirengęs kovoti su jais net mainais už visus tris pasaulius, juo labiau dėl šios žemės. Kokį gi pasitenkinimą mes gausime, nužudę Dhritaraštros sūnus?

Paaiškinimas: Šiame posme Ardžuna išreiškia savo galutinį nenorą kovoti, sakydamas, kad net jei jam būtų pasiūlyta valdžia per visus tris pasaulius (dangų, žemę ir požemio karalystes), jis nebūtų pasirengęs kovoti ir nužudyti savo giminaičių. Jis pabrėžia, kad toks mūšis nesuteiks jokio pasitenkinimo, nes pareikalaus per aukštos moralinės kainos. Ardžuna visiškai prarado motyvaciją kariauti ir nebemato prasmės mūšiui, kuris pareikalautų iš jo nužudyti savo artimuosius.

1-35

Nuodėmė mus apims, jei mes nužudysime tokius užpuolikus. Todėl mums nėra teisinga nužudyti Dhritaraštros sūnus ir savo draugus. Ką gi mes įgisime, o Krišna, laimės deivės vyre, ir kaip gi mes galėsime būti laimingi, nužudę savo gimines?

Paaiškinimas: Šiame posme Ardžuna kreipiasi į Krišną kaip Janardaną, kuris reiškia žmonių gynėjas arba tas, kuris sunaikina piktus. Ardžuna išsako gilią moralinę dilemą, pareikšdamas, kad jam nėra džiaugsmo dėl minties nužudyti Dhritaraštros sūnus (Kauravus), nes, jo manymu, nužudydami juos, jie pažeis moralines ribas ir bus sutepti nuodėme.

1-36

O Džanardana, nors šie vyrai, kurių širdis apėmė godumas, nemato jokios kaltės savo giminės sunaikinime ar pykčio su draugais.

Paaiškinimas: Šiame posme Ardžuna toliau išreiškia savo moralines abejones, kreipdamasis į Krišną su titulu Madhava, kuris nurodo jo ryšį su Laimė ir Dieviška gerove. Ardžuna pripažįsta, kad nužudyti savo artimiausius, kurie šiuo atveju yra Dhritaraštros sūnūs ir jo giminaičiai, būtų moraliai nepriimtina.

1-37

Kodėl gi mums, kurie įžvelgia nusikaltimą giminės sunaikinime, neturėtume susilaikyti nuo šio nuodėmingo darbo?

Paaiškinimas: Šiame posme Ardžuna toliau išreiškia savo moralines abejones ir apmąstymus apie Dhritaraštros sūnų veiksmus. Jis nurodo, kad Kauravų protus yra aptemdęs godumas, kuris padaro juos aklus nuodėmei, kylančiai iš giminės sunaikinimo ir draugų išdavystės.

1-38

Sunaikinus giminę, pražūva amžinosios giminės tradicijos, ir likusieji iš giminės nugrimzta į netikimą.

Paaiškinimas: Šiame posme Ardžuna toliau išreiškia savo moralines abejones, kreipdamasis į Krišną su titulu Janardana, kuris reiškia tas, kuris sunaikina piktadarius. Ardžuna nurodo, kad jam ir Pandavų broliams yra aiškus supratimas apie pasekmes, kurias sukels giminės sunaikinimas, ir jis nesupranta, kodėl jie negali susilaikyti nuo šios nuodėmės.

1-39

Kai giminėje įsivyrauja netikimas, o Krišna, giminės moterys tampa suterštos, ir iš moterų nuosmukio, o Vrišni palikuoni, kyla nepageidaujami palikuonys.

Paaiškinimas: Šiame posme Ardžuna išdėsto pasekmes, kurios kyla iš giminės sunaikinimo karo metu. Jis nurodo, kad giminės pareigos ir moralinė tvarka yra sunaikinamos kartu su pačia gimine. Pareiga ir moralė, kuri yra giminės palaikymo sistema, saugo tiek jos etines pareigas, tiek visuomeninę tvarką. Kai ji prarandama, chaosas, amoralybė ir blogis - apima visą giminę.

1-40

Kai giminėje įsivyrauja netikimas, o Krišna, giminės moterys tampa suterštos, ir iš moterų nuosmukio, o Varšnėja, kyla nepageidaujami palikuonys.

Paaiškinimas: Ardžuna toliau išdėsto neteisybės pasekmes. Jis nurodo, kad jei neteisybė įsivyrauja, yra suteršiamos giminės moterys, kurios palaiko šeimos vertybes ir moralinę tvarką. Tai veda prie socialinės tvarkos žlugimo ir nepageidaujamų palikuonių atsiradimo.

1-41

Nepageidaujamų palikuonių skaičiaus augimas neabejotinai siunčia į pragarą tiek pačią giminę, tiek tuos, kurie naikina šeimos tradicijas. Tokių žlugusių giminių protėviai kenčia, nes jiems nebenešami aukojimui skirti vandens ir ritualiniai pasiūlymai.

Paaiškinimas: Šiame posme Ardžuna išdėsto tolesnę visuomeninių ir dvasinių pasekmių grandinę, kylančią iš giminės sunaikinimo ir neteisybės plitimo. Sumaišyta tvarka, atsirandanti dėl socialinio chaoso ir moralės praradimo, veda ne tik prie gyvų žmonių kančių, bet ir prie protėvių dvasių kančių. Giminės nariams lemta pragaras, nes protėvių ritualiniai pasiūlymai, tokie kaip maisto ar ritualiniai pasiūlymai mirusiesiems ir vanduo, kurie yra būtini sielos ramybei po mirties, nebėra atliekami, nes giminė žlunga. Giminės naikintojai ir pati giminė krinta į pragarą, nes neatliekami šie ritualai, kurie yra būtini dvasinei tvarkai ir gerovei.

1-42

Piktadarybėmis, kurias vykdo tie, kurie griauna giminės tradicijas ir tokiu būdu sukelia nepageidaujamų palikuonių atsiradimą, sunaikinamos visų rūšių bendruomenės vystymosi ir šeimos gerovės veiklos.

Paaiškinimas: Šiame posme Ardžuna toliau aiškina pasekmes, kurias sukelia giminės sunaikinimas ir sumaišytos tvarkos susidarymas. Jis nurodo, kad dėl šių nuodėmių ir pažeidimų sugriaunami tiek giminės įsipareigojimai, tiek ir visuomeninės normos, kurios yra būtinos visuomenės stabilumui ir amžinajai tvarkai.

1-43

O Krišna, žmonių gynėjau, aš esu girdėjęs iš mokytojų pasekimo, kad tie, kurių šeimos tradicijos yra sugriautos, visada gyvena pragare.

Paaiškinimas: Šiame posme Ardžuna toliau reiškia savo susirūpinimą dėl giminės pareigos sunaikinimo. Jis kreipiasi į Krišną kaip žmonių gynėją ir nurodo, kad, kai sunaikinamos giminės pareigos, žmonėms lemta neribotas gyvenimas pragare. Ši mintis remiasi protėvių mokymais, kuriuos Ardžuna ir kiti žmonės yra girdėję.

1-44

Ak, kaip keista, kad mes ruošiamės padaryti tokias dideles nuodėmes. Norėdami mėgautis karaliaus laime, mes esame pasiruošę nužudyti savo artimuosius.

Paaiškinimas: Šiame posme Ardžuna išreiškia gilų apgailestavimą ir siaubą dėl nuodėmės, kurią jis ir jo sąjungininkai galėtų padaryti, dalyvaudami kare. Jis pabrėžia, kad valstybės ir materialinių malonumų godulys yra pagrindinė priežastis, kodėl jie yra pasirengę nužudyti savo artimiausius, kas jam atrodo moraliai nepriimtina.

1-45

Man būtų geriau, jei Dhritaraštros sūnūs su ginklais rankose mane nužudytų mūšio lauke besipriešinantį ir beginklį.

Paaiškinimas: Šiame posme Ardžuna išreiškia norą nesipriešinti ir būti be ginklo, manydamas, kad, jei jis būtų nužudytas mūšio lauke, tai būtų geresnis sprendimas nei aktyviai dalyvauti kovoje prieš savo giminaičius ir tokiu būdu prisiimti atsakomybę už jų mirtį. Jis mano, kad tokia mirtis būtų mažiau sunki moraliniu požiūriu nei artimųjų nužudymas ir nuodėmės prisiėmimas, kurį sukeltų dalyvavimas kare.

1-46

Sandžaja tarė: Tai pasakęs mūšio lauke, Ardžuna numetė į šalį savo lanką ir strėles ir atsisėdo į kovos vežimą, jo protą užvaldė liūdesys.

Paaiškinimas: Šis posmas žymi Ardžunos emocinį sužlugimą mūšio lauke. Po savo gilių pasisakymų apie karo beprasmybę ir moralines abejones, jis padeda savo lanką ir strėles, kas simbolizuoja jo atsisakymą kovoti. Ardžuna fiziškai atsisėda kovos vežimo gale, tokiu būdu išreikšdamas savo norą atsiriboti nuo mūšio, nes jo protą yra užvaldęs liūdesys ir sielvartas.