2-1

Sandžaja tarė: Tuomet, pamatęs Ardžuną apimta gailesčio, ašarojančiomis akimis ir kupiną nevilties, Madhusūdana (Krišna) tarė šiuos žodžius.

Paaiškinimas: Krišna pradeda savo dvasinį mokymą Ardžunai. Sandžaja, kuris pasakoja įvykius Dhritaraštrai, aprašo Ardžunos emocinę būklę: apimtas gailesčio ir ašarojančiomis akimis, jis yra giliai nevilties kupinas, negalėdamas priimti minties apie kovą prieš savo artimuosius. Krišna čia yra kreipiamasi kaip Madhusūdana, kas nurodo jo gebėjimą sunaikinti demoniškas jėgas. Dabar jo užduotis yra išsklaidyti Ardžunos dvasinius ir emocinius demonus - jo abejones ir sielvartą.

2-2

Visų Aukščiausiasis Viešpats tarė: Mano brangus Ardžuna, kaip šios nešvaros atėjo ant tavęs? Jos visiškai neatitinka žmogaus, kuris žino gyvenimo vertę. Jos neveda į aukštesnes planetas, bet veikiau į negarbę.

Paaiškinimas: Šiame posme Krišna kreipiasi į Ardžuną su nuostaba ir nusivylimu dėl jo sumišimo ir emocinio silpnumo. Krišna klausia, kodėl tokia silpnumo ir sumišimo būsena yra apėmusi Ardžuną būtent sunkiu momentu, kai reikalinga drąsa ir ryžtas. Krišna nurodo, kad šis elgesys nėra vertas didžiadvasių žmonių - tokių, kurie seka morale ir pareiga. Jis taip pat pabrėžia, kad šis sumišimas neveda į dangų, taigi nepadeda pasiekti dvasinį išsivadavimą, ir tai nesuteikia šlovės, kuri yra svarbi kariui jo garbės ir pareigos vykdyme.

2-3

O Partha (Ardžuna), nepasiduok šiam degraduojančiam bejėgiškumui. Tai tau netinka. Išsivaduok nuo tokio smulkmeniško silpnumo ir kelkis, o priešų baudėjau!

Paaiškinimas: Krišna ragina Ardžuną atmesti silpnumą ir susiimti, primindamas, kad tokia būsena nėra tinkama herojui. Jis kviečia Ardžuną įveikti savo mažadvasiškumą ir prisiminti savo pareigą kaip kariui. Krišna kreipiasi į Ardžuną ir kaip Partha - priešininkų nugalėtoją, primindamas jam jo drąsą ir gebėjimą kovoti. Šiuo kreipiniu Krišna ragina Ardžuną atmesti savo silpną proto būseną ir keltis, kad priimtų kovos iššūkį ir įvykdytų savo pareigą kario statuse.

2-4

Ardžuna tarė: O blogio naikintojau, o pojūčių valdovau, kaip gi aš mūšio lauke galiu siųsti strėles į tokius vyrus kaip Bhišma ir Drona, kurie yra mano pagarbos verti?

Paaiškinimas: Šiame posme Ardžuna toliau išreiškia savo gilias abejones ir moralinę dilemą, kreipdamasis į Krišną su titulu Madhusūdana (Madhu naikintojas) ir Arisūdana (priešų naikintojas). Šie titulai simbolizuoja Krišnos galią sunaikinti blogį ir apginti teisybę, ir jie yra naudojami, kad pabrėžti Krišnos gebėjimą padėti Ardžunai šiuo sunkiu momentu.

2-5

Geriau šiame pasaulyje elgetauti, nei gyventi didžiadvasių sielų, kurios yra mano mokytojai, sąskaita. Net jei jie siekia laikinos naudos, jie yra mano dvasiniai vadovai. Jei jie bus nužudyti, viskas, kuo mes mėgausimės, bus sutepta krauju.

Paaiškinimas: Ardžunos pasisakymai atspindi jo gilią kovą tarp savo pareigų kaip kario ir jo moralės principų - jam sunku priimti mintį, kad vykdydamas savo pareigą jam teks nužudyti tuos, kuriems jaučia didelę pagarbą ir dėkingumą. Reikėtų patikslinti, kad Ardžuna yra pasiryžęs geriau elgetauti, nei nužudyti savo mokytojus, kurie yra aukščiausia kasta.

2-6

Mes nežinome, kas būtų geriau - nugalėti juos ar leisti jiems nugalėti mus. Tie, po kurių nužudymo mes nenorėtume gyventi, stovi mūsų akivaizdoje - Dhritaraštros sūnūs.

Paaiškinimas: Šiame posme Ardžuna išreiškia savo visišką sumišimą ir moralinę dilemą. Jis nežino, kas yra geriau - nugalėti savo giminaičius mūšyje ar leisti jiems nugalėti jį. Jis yra toks prieštaringas, kad negali nuspręsti dėl teisingo elgesio.

2-7

Dabar esu sutrikęs dėl savo pareigos ir dėl silpnumo praradau visą savitvardą. Būdamas tokios būklės, aš Tavęs klausiu, ką man daryti, kad man būtų geriau. Dabar aš esu Tavo mokinys ir Tau atsidavusi siela. Prašau, pamokyk mane!

Paaiškinimas: Ardžuna šiuo metu pasiduoda Krišnai kaip mokinys, prašydamas Krišnos, kad jis jį vestų ir mokytų. Šis pasidavimas yra labai reikšmingas, nes Ardžuna pripažįsta, kad pats negali išspręsti savo problemų ir ieško Krišnos vadovavimo, kad rastų teisingą kelią ir pasiektų geriausią įmanomą sprendimą.

2-8

Aš negaliu rasti priemonės, kuri išsklaidytų šį liūdesį, kuris džiovina mano jusles. Aš nepajėgsiu jo įveikti net jei įgysiu klestinčią karalystę ant žemės be priešų, kaip dangaus valdovas.

Paaiškinimas: Šis posmas pabrėžia Ardžunos vidinį konfliktą ir nesugebėjimą susidoroti su situacija, net jei jis patirtų materialią pergalę. Tai rodo, kad jis nejaučia pasitenkinimo iš pasaulietinių pasiekimų, jei jie reikalauja moralinių ir emocinių aukų. Jo siela ieško aukštesnio, dvasinio sprendimo, o ne tik pasaulietinių turtų ir valdžios.

2-9

Sandžaja tarė: Tai pasakęs, Ardžuna, priešų nugalėtojas, tarė Krišnai: Govinda, aš nesikovosiu, ir nutylo.

Paaiškinimas: Šiame posme Sandžaja aprašo, kaip Ardžuna visiškai pareiškia savo atsisakymą kovoti. Jis kreipiasi į Krišną kaip Govindą („tas, kuris džiugina jusles, taip pat karvių gynėjas“), o ne kaip Hrišikešą. Hrišikeša reiškia „juslių valdovas“. Nepaisant šios disciplinos, Ardžuna atsisako kovoti, kreipdamasis į Krišną kaip Govindą (tas, kuris džiugina jusles, taip pat karvių gynėjas). Jis patvirtina savo sprendimą žodžiais Aš nesikovosiu, ir po to lieka tylus, nurodydamas į jo emocinį išsekimą ir dvasinį sumišimą.

2-10

Ak, Dhritaraštros palikuoni, tą akimirką Krišna, šypsodamasis, abiejų kariuomenių viduryje, nuliūdusiam Ardžunai tarė šiuos žodžius:

Paaiškinimas: Šis posmas žymi Krišnos atsakymą į Ardžunos atsisakymą kovoti. Hrišikeša (Krišna, juslių valdovas) mato Ardžuną nuliūdusį ir išsekusį, esantį abiejų armijų viduryje mūšio lauke, tačiau jis lengva šypsena (kuri galėtų nurodyti jo dievišką ramybę ir supratimą apie situaciją) pradeda savo atsakymą. Krišna kreipiasi į Ardžuną tiesiai jo krizės metu, kad padėtų jam įveikti abejones ir liūdesį. Šypsena simbolizuoja Krišnos ramybę ir įsitikinimą, kad jis turi sprendimą, kaip išvesti Ardžuną iš emocinio sumišimo.

2-11

Aukščiausiasis Viešpats tarė: Kalbėdamas mokytus žodžius, tu apraudi tai, kas nėra apraudojimo verta. Tie, kurie yra išmintingi, neverkia nei dėl gyvųjų, nei dėl mirusiųjų.

Paaiškinimas: Šiame posme Krišna pradeda savo mokymą, nurodydamas, kad Ardžunos liūdesys yra nereikalingas. Ardžuna gedi dėl gyvųjų ir mirusiųjų, tačiau išmintingieji - tie, kurie supranta tikrąją gyvenimo ir mirties prigimtį - negedi dėl jų, nes jie supranta, kad siela yra amžina ir nesunaikinama. Krišna nurodo, kad išmintis yra ne tik žodžiuose ar intelektualiniame supratime, bet ir supratime apie sielos amžinumą ir gyvenimo tikrovę. Ardžuna, nors kalba kaip išmintingas žmogus, nesupranta, kad žmogaus buvimas viršija fizinės mirties ribas.

2-12

Iš tiesų niekada nebuvo taip, kad aš nebūčiau egzistavęs, tu nebūtum egzistavęs ar šie valdovai nebūtų egzistavę. Ir niekada nebus taip, kad mes visi nebeegzistuotume.

Paaiškinimas: Šiame posme Krišna moko Ardžuną apie sielos amžinąją prigimtį. Jis nurodo, kad niekada nebuvo laiko, kai nei Krišna, nei Ardžuna, nei kiti valdovai nebūtų egzistavę. Siela yra amžina, ji nesunaikinama su kūno mirtimi ir toliau egzistuoja amžinai. Tai reiškia, kad gyvenimas ir mirtis yra tik pereinamieji procesai, kurie neturi įtakos sielos buvimui. Šis posmas žymi svarbią Krišnos mokymo dalį apie sielos nemirtingumą. Jis pabrėžia, kad mūsų buvimas nėra apribotas fiziniu kūnu ir laiku. Todėl mirtis nėra priežastis liūdesiui, nes siela toliau egzistuoja kita forma. Krišna stengiasi padėti Ardžunai suprasti, kad mūšyje nužudyti valdovai, kaip ir pats Ardžuna, egzistuos toliau, nes siela nėra sunaikinama.

2-13

Kaip siela kūne pereina per vaikystę, jaunystę ir senatvę, taip pat po mirties ji įgyja kitą kūną. Išmintingas dėl to nesutrinka.

Paaiškinimas: Išmintingas žmogus, kuris supranta sielos amžinąją prigimtį, nesutrinka ir neliūdi dėl mirties, nes jis suvokia, kad siela tik pereina į kitą gyvenimo etapą kitame kūne. Mirtis yra tik perėjimo punktas, o ne pabaiga. Šiame posme Krišna stengiasi įtikinti Ardžuną, kad mirtis nėra priežastis baimei ar liūdesiui, nes siela toliau egzistuoja ir vystosi.

2-14

Ak, Kunti sūnau, trumpalaikis laimės ir kančių pasirodymas ir jų išnykimas reikiamu laiku yra kaip žiemos ir vasaros metų laikų atėjimas ir išėjimas. Jos atsiranda iš jutimų suvokimo, ak, Bharatos palikuoni, ir žmogus turi išmokti jas pakęsti, neleisdamas sau susijaudinti.

Paaiškinimas: Krišna ragina Ardžuną pakęsti šiuos praeinančius pojūčius ir išsaugoti ramybę, nepaisant išorinių aplinkybių. Žmogus, kuris sugeba suprasti šią praeinančią prigimtį, išsaugo ramybę tiek džiaugsmingais, tiek sunkiais laikais, neleisdamas sau emocinių svyravimų. Šis posmas ragina siekti vidinio stabilumo ir proto ramybės, kad žmogus galėtų įveikti gyvenimo iššūkius, likdamas dvasiškai stiprus. Ardžunai nurodoma, kad kovos sunkumai ir emociniai skausmai yra praeinantys, ir į juos reikia žiūrėti su kantrybe ir suvokimu, kad siela lieka nepaveikta, ir tai reikia daryti ne abejingai, o su supratimu ir vidine ramybe.

2-15

O, geriausias iš vyrų, žmogus, kuris nepasiduoda laimės ir kančios įtakai ir lieka ramus abiejose situacijose, tikrai yra tinkamas išsivadavimui.

Paaiškinimas: Krišna pabrėžia, kad tik tie, kurie sugeba išlaikyti dvasinę ramybę ir nepasiduoti jutiminių pojūčių svyravimams, yra verti pasiekti dvasinį išsivadavimą. Nemirtingumas čia interpretuojamas kaip dvasinis išsivadavimas iš veiksmų ciklo, kuris reiškia laisvę nuo pakartotinių gimimų ir mirčių. Žmogus, kuris išlaiko vidinį stabilumą ir savikontrolę, nepaisant išorinių aplinkybių, yra tinkamas šiam aukščiausiam tikslui. Ardžunui patariama ugdyti tokią dvasinę stiprybę ir vidinę pusiausvyrą, kad įveiktų savo abejones ir baimes mūšio lauke, taip pat gyvenimo sunkumus apskritai.

2-16

Tie, kurie yra tiesos ieškotojai, padarė išvadą, kad netikrasis (materialus kūnas) yra laikinas, o tikrasis (siela) lieka nepakitęs. Tai jie nustatė ištyrę abiejų esmę.

Paaiškinimas: Šioje eilutėje Krišna aiškina amžinąją sielos prigimtį ir pasaulietinių iliuzijų laikinumą. Nerealumas (iliuzijos ir materialus pasaulis) neturi pastovumo, nes viskas, kas susiję su materialiuoju pasauliu, yra laikina ir sunaikinama. Tuo tarpu realybė (siela) yra amžina ir negali būti sunaikinta. Čia Krišna primena, kad materialus kūnas ir pasaulietiniai pojūčiai turi laikiną prigimtį, o siela, kuri yra tikroji realybė, yra nemirtinga. Ardžunui šis mokymas padeda suprasti, kad jo liūdesys ir baimės yra pagrįsti nerealumu (laikinu materialiu pasauliu) ir kad jis turi susitelkti į amžinąją realybę - sielą, kuri yra nepakitusi ir pastovi.

2-17

Žinok, kad tai, kas persmelkia visą šį pasaulį, yra nesunaikinama. Niekas negali sunaikinti šios nepakitusios ir amžinos būties.

Paaiškinimas: Šioje eilutėje Krišna dar labiau paaiškina amžinąją sielos prigimtį. Jis nurodo, kad siela, kuri persmelkia visą pasaulį, yra nesunaikinama. Ši siela yra nepakitusios ir pastovios realybė, kuri yra esanti visame, kas egzistuoja. Krišna pabrėžia, kad niekas - nei žmogus, nei kokia kita jėga - negali sunaikinti sielos, nes ji yra amžina ir nepakitusi.

2-18

Materialus kūnas, kuriame gyvena nesunaikinamas, neišmatuojamas ir amžinasis, yra pasmerktas sunaikinimui. Todėl kovok, o, Bharatos palikuoni!

Paaiškinimas: Ši eilutė dar kartą pabrėžia Krišnos mokymą apie sielos nemirtingumą ir jos nepriklausomybę nuo fizinio pasaulio. Krišna ragina Ardžuną kovoti skaidriu protu, suprantant, kad jis nepadarys tikros žalos sielai, nes ji yra amžina ir nesunaikinama, o kūnas yra tik sielos apvalkalas.

2-19

Tas, kuris mano, kad siela gali nužudyti, ir tas, kuris mano, kad ji gali būti nužudyta, abu yra neteisingai suprantantys. Siela nenužudo ir nėra nužudoma.

Paaiškinimas: Šis mokymas yra esminis, kad Ardžuna suprastų, jog dalyvavimas mūšyje ir kitų karių mirtis neturi įtakos tikrajai sielos esmei. Mūšis ir jo rezultatai veikia tik kūniškąjį lygmenį, bet siela lieka amžina ir nepaveikiama nei veiksmais, nei fiziniu sunaikinimu. Krišna nori, kad Ardžuna suprastų šią realybę ir atmestų savo baimes ir abejones dėl dalyvavimo kare.

2-20

Siela niekada negimsta ir niekada nemiršta. Ji niekada nepradėjo egzistuoti ir niekada nesibaigs egzistuoti. Ji yra negimusi, amžina, pastovi ir senoviška; kai kūnas yra nužudomas, siela nėra nužudoma.

Paaiškinimas: Ši eilutė padeda Ardžunai suprasti, kad kūnas yra laikinas, o siela yra amžina ir nėra paveikiama fizinių pokyčių, tokių kaip gimimas ir mirtis. Krišna stengiasi sumažinti Ardžunos baimes ir abejones dėl mūšio, nurodydamas, kad net jei kūnas yra nužudomas, siela lieka nepakitusi ir nepaveikta. Šis mokymas apie sielos nemirtingumą yra viena iš pagrindinių Bhagavadgitos koncepcijų ir drąsina Ardžuną priimti savo pareigą kaip kariui, nebijant fizinių pasekmių.

2-21

O, Partha, kaipgi žmogus, kuris žino, kad siela yra nesunaikinama, amžina, negimusi ir nepakitusi, gali ką nors nužudyti ar liepti kam nors būti nužudytam?

Paaiškinimas: Krišna šioje eilutėje dar kartą paaiškina, kad fizinio kūno sunaikinimas neturi įtakos tikrajai sielos esmei. Siela nėra paveikiama gimimo ar mirties, o tie, kurie tai supranta, nesijaudina dėl nužudymo fiziniame pasaulyje, nes tai veikia tik kūną, o ne sielą. Ši eilutė skirta tam, kad Ardžuna suprastų, jog dalyvavimas kare ir kova, kuri sukelia mirtį, nesunaikins tikrosios esmės - sielos. Krišna stengiasi išlaisvinti Ardžuną nuo baimių ir emocinių abejonių dėl kovos, aiškindamas, kad jo veiksmai ant žemės yra tik materialiajame lygmenyje, o sielos lygmenyje niekas neprarandama.

2-22

Kaip žmogus nusimeta senus drabužius ir apsivelka naujus, taip siela palieka senus kūnus ir įgyja naujus.

Paaiškinimas: Šioje eilutėje Krišna naudoja paprastą ir aiškią analogiją, kad paaiškintų sielos persikūnijimo procesą. Panašiai kaip žmogus pakeičia senus drabužius ir apsivelka naujus, siela palieka susidėvėjusius kūnus ir pereina į naujus kūnus po mirties. Siela nėra prisirišusi prie konkretaus kūno ir yra amžina, o kūnas yra laikinas ir susidėvi panašiai kaip drabužiai.

2-23

Sielos negalima supjaustyti ginklais, jos negalima sudeginti ugnyje, jos negali sudrėkinti vanduo ir išdžiovinti vėjas.

Paaiškinimas: Šis mokymas dar kartą pabrėžia, kad siela yra nepriklausoma nuo fizinio pasaulio jėgų ir jo sunaikinimo mechanizmų. Krišna ragina Ardžuną suprasti šią dvasinę tiesą, kad įveiktų baimes dėl kovos ir mirties, nes siela yra visiškai apsaugota nuo fizinių pokyčių.

2-24

Sielos negalima supjaustyti, sudeginti, sudrėkinti ar išdžiovinti. Ji yra amžina, visur esanti, nejudanti ir pastovi.

Paaiškinimas: Šioje eilutėje Krišna pabrėžia amžinąją ir nepakitusią sielos prigimtį. Jis aiškina, kad sielos negalima sunaikinti jokiais fiziniais būdais, pavyzdžiui, supjaustyti ginklais, sudeginti ugnyje, sudrėkinti vandenyje ar išdžiovinti vėjyje. Tai reiškia, kad siela yra visiškai nepriklausoma nuo materialiųjų jėgų ir fizinio pasaulio pokyčių. Be to, siela yra amžina, visur esanti, o tai reiškia, kad ji egzistuoja visose gyvose būtybėse ir visais laikais. Ji yra nejudanti, o tai rodo jos stabilumą ir nepakitumą. Krišna taip pat nurodo, kad siela yra amžina ir nepakitusi nuo neatmenamų laikų.

2-25

Siela yra neišreikšta, protu nesuvokiama ir nekintanti. Žinodamas tai, neturėtum dėl jos sielvartauti.

Paaiškinimas: Šiame posme Krišna toliau moko Ardžuną apie sielos nemirtingumą ir jos savybes. Jis apibūdina sielą kaip neišreikštą, o tai reiškia, kad jos negalima pamatyti jusliniu suvokimu; nesuvokiamą, o tai rodo, kad sielos negalima visiškai suprasti protu ar logika; ir nekintamą, o tai reiškia, kad siela nėra veikiama pokyčių ar sunaikinimo.

2-26

Net jei tu manai, kad siela nuolat gimsta ir miršta, tau vis tiek nėra priežasties sielvartauti, o stipriaranki.

Paaiškinimas: Net jei siela būtų veikiama nuolatinio gimimo ir mirties, tai būtų natūrali tvarka, o sielvartauti dėl šio proceso būtų beprasmiška. Krišna čia pabrėžia, kad tiek dvasiniame supratime, tiek materialaus gyvenimo ciklo supratime mirtis yra neišvengiama ir natūrali, ir net tokiu atveju mirtis būtų tik perėjimas iš vienos formos į kitą. Todėl Ardžunas neturėtų sielvartauti ar bijoti kovos baigties.

2-27

Tiems, kurie gimė, mirtis yra nustatyta, o tiems, kurie mirė, vėl yra nustatytas gimimas. Todėl neišvengiamo nereikėtų apraudoti.

Paaiškinimas: Šis posmas dar kartą ragina Ardžuną įveikti savo liūdesį ir baimes, nes mirtis ir gimimas yra dalis natūralaus Visatos dėsnio, kuris neturi įtakos sielos amžinybei. Ankstesniame paaiškintiems natūralaus Visatos dėsniams. *Natūralaus Visatos dėsniai: Pareiga ir Teisingumas; Priežasčių ir pasekmių dėsnis; Gimimo ir mirties ciklas; Išsilaisvinimas iš nuolatinio gimimo, mirties ir atgimimo ciklo; Kosminė tvarka; Nekenksmingumas; Dideli cikliniai pokyčiai.

2-28

Visos sukurtos būtybės pradžioje yra neišreikštos, išreikštos egzistavimo viduryje ir vėl neišreikštos, kai jos žūsta. Koks pagrindas sielvartavimui?

Paaiškinimas: Šiame posme Krišna paaiškina gyvybės ciklą, kad padėtų Ardžunui suprasti, jog sielvartauti dėl gyvybės pokyčių yra beprasmiška. Būtybės pradžioje yra neišreikštos, o tai reiškia, kad prieš gimimą jos nėra matomos ar fiziškai suvokiamos. Gyvenimo metu jos yra išreikštos, t. y. fiziškai matomos ir suvokiamos, bet po mirties jos vėl tampa neišreikštos. Tai atspindi mintį, kad būtybė tik pereina iš vienos būsenos į kitą, tačiau siela lieka nepaliesta.

2-29

Kažkas į sielą žiūri kaip į stebuklą, kažkas kalba apie ją kaip apie stebuklą, o kažkas girdi apie ją kaip apie stebuklą, bet kiti, net girdėję apie ją, negali jos suvokti visiškai.

Paaiškinimas: Šis posmas pabrėžia, kad siela yra tokia sudėtinga ir už fizinio pasaulio supratimo ribų, kad jos negalima visiškai suvokti logika ar intelektu. Nors daugelis apie sielą mokosi ar girdi, tik retai kas gali iš tiesų suprasti jos amžiną, nekintančią ir dvasinę prigimtį.

2-30

Ak, Bharatos palikuoni, to, kas glūdi kūne, niekada negalima nužudyti. Todėl tau nereikia sielvartauti nė dėl vienos gyvos būtybės.

Paaiškinimas: Šiame posme Krišna dar kartą pabrėžia sielos nemirtingumą ir nesunaikinamumą. Siela, esanti kūne, yra amžina ir negali būti sunaikinta nei fiziniais ginklais, nei jokiomis materialinėmis priemonėmis. Ardžunui, kuris sielvartauja dėl galimo savo giminaičių praradimo mūšyje, primenama, kad fizinio kūno mirtis nėra sielos sunaikinimas, nes siela yra amžina ir nepriklauso nuo fizinių aplinkybių.

2-31

Atsižvelgdamas į tavo ypatingą pareigą kaip galingam kariui, tu turi žinoti, kad nėra geresnio užsiėmimo už kovą, pagrįstą moralės principais; taigi tau nėra ko abejoti.

Paaiškinimas: Krišna pabrėžia, kad teisinga kova yra kario aukščiausia pareiga ir laimės šaltinis, nes ji leidžia įvykdyti savo pareigą ir pasiekti dvasinį augimą. Karys neturi didesnio tikslo ar užduoties kaip dalyvauti kovoje už teisingumą, ir ši užduotis suteikia galimybę tiek pasiekti garbę, tiek įvykdyti savo vidinę pareigą visuomenei ir Visatai. Ardžunui primenama, kad, ignoruodamas savo pareigą kovoti, jis būtų prieštaravęs savo kario prigimčiai, ir tai galėtų sukelti veiksmų pasekmes. Taigi šis posmas ragina Ardžuną įveikti abejones ir baimes bei priimti savo pareigą kaip kovotojui už teisingumą.

2-32

Ak, Partha, laimingi yra galingi kariai, kuriems tokia kovos galimybė atsiveria pati savaime, atverdama jiems dangaus vartus.

Paaiškinimas: Kariams dalyvavimas tokioje kovoje laikomas šventa pareiga, nes ji siūlo galimybę pasiekti garbę ir šlovę, taip pat dangų. Krišna čia pabrėžia, kad tai yra retas atvejis ir privilegija, kad tokio pobūdžio kova yra pasiūloma, o karys, kuris ją priima, įgyja dvasinės naudos ir gali būti apdovanotas palaima po mirties.

2-33

Priešingai, jei tu nesivelsi į šią teisingą kovą, tada, tiesą sakant, apleisdamas savo pareigą ir garbę, tu užsitarnausi nuodėmę.

Paaiškinimas: Krišna nurodo, kad atsisakymas kovoti Ardžunui kaip kariui reikštų pareigos nevykdymą, kuris atneštų negarbę ir sukeltų neigiamas veiksmų pasekmes.

2-34

Žmonės visada kalbės apie tavo negarbę, o gerbiamam žmogui negarbė yra blogiau už mirtį.

Paaiškinimas: Krišna taip pat pabrėžia, kad negarbė yra blogiau už mirtį. Kariui kaip Ardžunui, kuris yra gerbiamas ir garsus kaip didvyris, prarasti savo garbę būtų didesnė tragedija nei fizinė mirtis. Kario garbė ir reputacija yra labai vertingos, o prarasti ją reikštų prarasti savo tikslą ir pagarbą visuomenėje.

2-35

Didieji generolai, kurie labai vertina tavo vardą ir garbę, pagalvos, kad tu palikai mūšio lauką tik iš baimės, ir laikys tave nereikšmingu.

Paaiškinimas: Krišna čia bando Ardžunui parodyti, kad, jei jis atsisakys kovoti, tai sugadins jo reputaciją tiek visuomenėje, tiek tarp jo kovos draugų ir sąjungininkų. Ardžunui svarbu įvykdyti savo kario pareigą, kad išsaugotų pagarbą ir garbę ne tik savo paties akyse, bet ir kitų akyse.

2-36

Tavo priešai tars daug griežtų žodžių ir tyčiosis iš tavo sugebėjimų. Kas gi tau galėtų būti skaudžiau už tai?

Paaiškinimas: Priešų panieka ir šmeižtas būtų ne tik kenksminga jo reputacijai, bet ir emociškai labai skaudu, nes Ardžuna būtų laikomas silpnesniu ir bailesniu, nei jis iš tikrųjų yra. Krišna pabrėžia, kad toks pažeminimas ir gėda būtų dar skaudesni už fizinį skausmą ar kovos pasekmes, nes kariui garbė ir orumas yra svarbiausia.

2-37

Jei tu būsi nužudytas, tu pasieksi dangų, bet, jei nugalėsi, tu valdysi žemę. Todėl, o Kuntės sūnau (Ardžuna), kelkis ir kovok su ryžtu.

Paaiškinimas: Šiame posme Krišna Ardžunui siūlo dvi galimybes: jei jis bus nužudytas mūšyje, jis pasieks dangų, kas kariui reiškia aukščiausią dvasinį atlygį. Tuo tarpu, jei jis nugalės, jis valdys žemę ir mėgausis materialios pergalės vaisiais. Abiem atvejais rezultatas yra teigiamas, nes tiek pergalė, tiek mirtis yra naudinga ir giriama.

2-38

Kovok tam, kad kovotum, negalvodamas apie laimę ar liūdesį, praradimą ar įgijimą, pergalę ar pralaimėjimą, - taip veikdamas, tu niekada neįgysi nuodėmės.

Paaiškinimas: Šis posmas pabrėžia, kad, jei žmogus sugeba priimti besikeičiančias gyvenimo situacijas vienodai, jis lieka dvasiškai švarus ir neįgyja nuodėmės, nes jo veiksmai yra nepriklausomi nuo rezultatų. Krišna čia moko, kad nesavanaudiškas veikimas yra laisvas nuo neigiamų veiksmų pasekmių, jei jis atliekamas su subalansuotu protu ir be prisirišimo prie rezultatų.

2-39

Iki šiol Aš tau aprašiau šias žinias per analitinį tyrimą. Dabar klausyk, kaip Aš jas paaiškinsiu, susijusiu su veikimu be noro mėgautis vaisiais. O Partha, kai tu veiksi su tokiomis žiniomis, tu išsilaisvinsi iš veiklos sukurtų saitų.

Paaiškinimas: Šiame posme Krišna baigia savo mokymus iš Sankhjos filosofijos perspektyvos ir pradeda aiškinti karma-jogos arba nesavanaudiško veikimo kelią. Sankhjos mokymas koncentruojasi į pasaulio supratimą per intelektualią analizę ir skirtumų sudarymą tarp materialaus kūno ir amžinos sielos. Tačiau dabar Krišna pradeda aiškinti karma-jogą — dvasinę praktiką, kuri remiasi ne tik teorinėmis žiniomis, bet ir praktine veikla bei dvasine disciplina. Krišna nurodo, kad, praktikuodamas karma-jogą, Ardžuna galės išsilaisvinti iš veiksmų saitų — veiklos pasekmių, kurios žmogų sieja su gimimo ir mirties ciklu.

2-40

Šiame kelyje nėra praradimo ar sumažėjimo, ir net mažas žengimas į priekį šiame kelyje gali apsaugoti nuo didžiausių pavojų.

Paaiškinimas: Krišna paaiškina, kad net mažas žingsnis šiame kelyje gali apsaugoti žmogų nuo didelių pavojų, pavyzdžiui, pavojų iš gimimo ir mirties ciklo, ir nuo neigiamų veiksmų pasekmių. Tai reiškia, kad net mažas ryžtas ir nedidelė pažanga dvasiniame kelyje neša didžiulę naudą.

2-41

Tie, kurie eina šį kelią, yra tvirti savo ketinimuose, ir jų tikslas yra vienas. O mylimas Kuru sūnau, tų protas, kurie nėra ryžtingi, yra įvairiapusiškai išsišakojęs.

Paaiškinimas: Šiame posme Krišna paaiškina, kad tiems, kurie yra ryžtingi ir susikoncentravę į dvasinį kelią, protas ir supratimas yra vieningas ir nukreiptas į konkretų tikslą. Tie, kurie yra suvokę savo dvasinius tikslus, seka jais su tvirtu ryžtu, ir jų protas nėra išblaškytas ar nukreiptas. Tuo tarpu tie, kuriems trūksta tokio ryžto, yra pasimetę ir jų protas yra išsiblaškęs — jie linkę supainioti tarp įvairių pasaulietinių tikslų ir galimybių. Šie žmonės neturi vieningos krypties, ir jų protas yra kaip daug šakojantis medis, kuris ieško daugybės kelių, bet niekada nepasiekia konkretaus tikslo. Šis proto neryžtingumas ir nukrypimas trukdo susikoncentruoti į dvasinį augimą ir veda į sumaištį.

2-42

Žmonės su mažomis žiniomis yra labai prisirišę prie puošnių Vedų žodžių, kurie pataria įvairius vaisingus veiksmus, kad pasiektų dangaus planetas, įgytų gerą gimimą, stiprybę ir taip toliau.

Paaiškinimas: Krišna ragina Ardžuną nepasiduoti iliuziniams žodžiams ir suprasti, kad tikras dvasinis augimas nėra susijęs su ritualais, bet su gilesniu supratimu apie sielos prigimtį ir išsilaisvinimu iš veiksmų ir pasaulietinių saitų, nurodydamas, kad puošnūs žodžiai gali klaidinti žmogų ir nukreipti jį nuo tikrojo dvasinio kelio.

2-43

Būdami juslinių malonumų ir prabangaus gyvenimo ištroškę, jie sako, kad nėra nieko aukštesnio už tai.

Paaiškinimas: Šiame posme Krišna paaiškina, kaip žmonės, kurie yra apimti norų ir materialių malonumų troškimo, siekia dangaus karalystės ir atlieka daugybę ritualų, kad pasiektų šiuos tikslus. Jų protai yra nukreipti į gimimo ir veiksmų vaisius, o tai reiškia, kad jie veikia, kad gautų asmeninę naudą iš savo veiksmų ir pasiektų malonumą bei galią tiek šiame, tiek kitame gyvenime.

2-44

Tų protuose, kurie per daug prisirišę prie juslinių malonumų ir materialaus turto ir kuriuos apgauna tokie dalykai, neatsiranda stiprus ryžtas tarnauti Aukščiausiajam Viešpačiui su atsidavimu.

Paaiškinimas: Krišna šiame posme nori Ardžunui nurodyti, kad, norint pasiekti dvasinį tobulėjimą ir išsilaisvinimą, būtina atsisakyti prisirišimo prie materialių gėrybių ir susikoncentruoti į vidinį ryžtą ir supratimą. Tik tada, kai protas yra laisvas nuo norų, žmogus gali pasiekti gilų dvasinį susikaupimą ir ramybę. The user wants a translation from Latvian to Lithuanian. I need to translate each paragraph, maintaining the numbering and the paragraphs that start with 'Paaiškinimas:'. I will translate each paragraph individually to ensure accuracy and then combine them in the correct order.

2-45

Vedose daugiausia aprašomos trys materialiosios gamtos savybės. O Ardžuna, pakilk aukščiau šių trijų savybių. Būk laisvas nuo visų dualių savybių ir nuo visų rūpesčių dėl naudos ir saugumo, ir įsitvirtink savo tikrojoje esybėje.

Paaiškinimas: Šiame posme Krišna aiškina Ardžunai, kad Vedose dažnai kalbama apie materialius veiksmus, kurie yra susiję su trimis materialiosiomis savybėmis (gerumu, aistra ir neišmanymu). Šios savybės yra susijusios su pasaulietiniu gyvenimu, bet Krišna ragina Ardžuną pakilti aukščiau šių trijų savybių, kad pasiektų aukštesnį dvasinį lygmenį.

2-46

Visus tikslus, kuriuos galima įgyvendinti su maža vandens talpykla, galima iškart įgyvendinti su dideliu vandens rezervuaru. Panašiai, visą Vedų ritualų suteikiamą gerovę gali pasiekti tas, kuris žino tikrąjį Vedų tikslą.

Paaiškinimas: Šis posmas moko, kad išmintingam, dvasiškai išsivysčiusiam žmogui, kuris yra pasiekęs dvasinį nušvitimą, Vedų ritualai ir taisyklės tampa instrumentu, o ne galutiniu tikslu. Kaip dideliame vandens telkinyje mažas tvenkinys praranda savo reikšmę, taip ir dvasinis supratimas pranoksta paprastus ritualus ir formalias žinias.

2-47

Tu turi teises tik į veiksmą, bet ne į jo vaisius. Niekada nelaikyk savęs veiksmo vaisių priežastimi ir nebūk prisirišęs prie neveiklumo.

Paaiškinimas: Šiame posme Krišna pateikia vieną iš Bhagavadgytos centrinių mokymų apie nesavanaudišką veiksmą. Jis ragina Ardžuną susitelkti į savo pareigos atlikimą, nelaukiant ar neprisirišant prie rezultatų. Žmogus turi teises į savo veiksmą, bet jis neturi stengtis kontroliuoti ar reikalauti veiksmo vaisių ar rezultatų.

2-48

Atlik savo pareigas, būdamas vieningas su dvasine disciplina, o Dhanaņdžaja (Ardžuna), atmesdamas prisirišimą. Būk vienodas tiek sėkmėje, tiek nesėkmėje, nes tokia pusiausvyra yra dvasinės disciplinos esmė.

Paaiškinimas: Krišna ragina Ardžuną veikti su vienodumu proto, nepaisant išeities. Prisirišimas prie rezultatų dažnai sukelia kančias ir nepasitenkinimą, tačiau tikroji dvasinė disciplina reiškia būti ramybėje tiek su pergale, tiek su pralaimėjimu. Išlaikydamas šią vidinę pusiausvyrą, žmogus išsilaisvina nuo veiksmų ir veiksmų pasekmių.

2-49

Su pagarbaus tarnavimo dvasia, o Dhanaņdžaja, laikykis toli nuo savęs visus žemiškus veiksmus ir su tokiu sąmoningumu ieškok prieglobsčio pas Viešpatį. Tie, kurie nori mėgautis savo veiksmų vaisiais, yra šykštūs.

Paaiškinimas: Krišna ragina Ardžuną ieškoti prieglobsčio išmintyje - veikti su nesavanaudiškumu ir vidine ramybe, nesistengiant siekti asmeninės naudos. Tie, kurie prisiriša prie veiksmų vaisių ir veikia tik savanaudiškų tikslų vedami, yra vadinami šykščiais, kad atitiktų posmo tekstą, nes jų gyvenimo tikslas yra apribotas materialinėmis gėrybėmis, kurios yra laikinos ir neužtikrina tikro dvasinio pasitenkinimo. Dhanaņdžaja yra vienas iš Ardžunos titulų arba vardų. Dhanaņdžaja tiesiogiai reiškia turtų užkariautojas.

2-50

Žmogus, kuris atsiduoda pagarbaus tarnavimo dvasiai, gali jau šiame gyvenime išsilaisvinti nuo gerųjų ir blogųjų pasekmių. Todėl stenkitės pasiekti šią būklę, kuri yra viso veiksmo menas.

Paaiškinimas: Krišna taip pat nurodo, kad dvasinė disciplina yra įgūdis veikti nesavanaudiškai, pagal savo pareigą. dvasinė disciplina kaip įgūdis veikti reiškia, kad žmogus, kuris yra įsitvirtinęs dvasinės disciplinos praktikos ir išminties kelyje, sugeba sumaniai atlikti savo pareigas be prisirišimo prie rezultatų, išsaugodamas ramybę ir pusiausvyrą.

2-51

Taip elgdamiesi, išminčiai, kurie paskyrė save pagarbiai tarnauti Viešpačiui, išsilaisvina iš gimimo ir mirties rato. Atmetę visus norus dėl veiksmų vaisių, jie gali pasiekti būklę, kuri yra laisva nuo visų kančių.

Paaiškinimas: Šie išmintingi žmonės pasiekia būklę, kuri yra laisva nuo kančių - tai yra nemirtinga ir laisva nuo visų fizinių ir dvasinių kančių. Tai yra dvasinio išsilaisvinimo būklė, kur siela išsilaisvina iš veiksmų pančių ir materialaus pasaulio.

2-52

Kai tavo protas ištrūks iš klaidų miško tankmės, tu tapsi abejingas viskam, kas buvo girdėta ir dar bus girdėta.

Paaiškinimas: Kai žmogus pasiekia išminties būklę ir įveikia savo vidines iliuzijas, jis tampa laisvas nuo prisirišimo tiek prie to, ką jau yra girdėjęs (tradicijoms, žinioms), tiek prie to, kas dar bus klausoma. Tai reiškia, kad jis tampa dvasiškai nepriklausomas ir laisvas nuo pasaulietinio supratimo apribojimų.

2-53

Kai tavo protas nebeleis save paveikti puošnios Vedų kalbos ir liks nesudrebintas, paniręs į savęs apmąstymą, tada tu būsi pasiekęs dieviškąją sąmonę.

Paaiškinimas: Šiame posme Krišna aiškina, kad norint pasiekti dieviškosios sąmonės būklę, žmogaus protas turi būti stabilus ir nepaveiktas puošnios Vedų kalbos, kuri dažnai žada materialias gėrybes ir dangaus malonumus. Žmogus, kuris yra pasiekęs šį lygmenį, nebeleidžia save paveikti išoriniams viliojimams ir išsaugo vidinę ramybę bei susitelkimą į save ir Dieviškojo suvokimą.

2-54

Ardžuna tarė: O Krišna, kokie yra požymiai tam, kurio sąmonė yra panirusi į šią anapusinę būklę? Kaip jis kalba ir kokia yra jo kalba? Kaip jis sėdi ir kaip jis eina?

Paaiškinimas: Šiuo klausimu Ardžuna nori sužinoti, kaip praktiškai pasireiškia dvasinė disciplina ir dvasinis stabilumas kasdieniame gyvenime. Ardžuna, kreipdamasis į Krišną kaip Kēšavą, nurodo į jį kaip į visagalį ir viską valdantį Dievą, kuris gali suteikti atsakymus į giliausius klausimus apie gyvenimą ir dvasingumą.

2-55

Visu Aukščiausiasis Viešpats tarė: O, Partha, kai žmogus atmeta visus troškimus tenkinti jusles, kurie kyla iš proto vaizduotės, ir kai jo apvalytas protas randa pasitenkinimą vien savyje, tada galima sakyti, kad jis yra tyroje transcendentinėje sąmonėje.

Paaiškinimas: Šiame posme Krišna pateikia atsakymą į Ardžunos klausimą apie tai, koks yra žmogus, kuris yra tvirtas išmintyje. Jis nurodo, kad toks žmogus yra atmetęs visus troškimus, kurie kyla iš proto. Šis žmogus nėra prisirišęs prie pasaulietinių tikslų ar troškimų, kurie paprastai motyvuoja materialinius interesus ir egoistinius poreikius. Jis yra laisvas nuo prisirišimo, nes jo protas yra apvalytas nuo noro įgyti pasaulietinę naudą.

2-56

Tas, kurio protas lieka ramus kančiose, kuris nesiekia laimės ir yra laisvas nuo prisirišimo, baimių ir pykčio, yra vadinamas išminčiumi, kurio protas yra tvirtas.

Paaiškinimas: Žmogus, kuris yra laisvas nuo prisirišimo, nesijaudina dėl kančių ir netrokšta malonumų, yra vadinamas išminčiumi, kuris yra pasiekęs dvasinę brandą ir stabilumą. Šis posmas moko, kad tik tada, kai žmogus įveikia prisirišimą prie materialaus ir baimes dėl gyvenimo sunkumų, jis gali būti tikrai laisvas ir išmintingas.

2-57

Materialiame pasaulyje tas, kuris nėra laimingas, kai su juo nutinka kažkas gero, ir nėra nuliūdęs, kai nutinka kažkas blogo, yra tvirtai įsitvirtinęs tobulose žiniose.

Paaiškinimas: Stabilus išmintingumas yra tas, kuris žmogų neveda pagal troškimus ir emocinius pagundas, bet išlaiko jį vienodai ramų tiek palankiomis, tiek nepalankiomis aplinkybėmis.

2-58

Tas, kuris sugeba atitraukti savo jusles nuo jų objektų, kaip vėžlys įtraukia savo galūnes į kiautą, yra tikrai įsitvirtinęs išmintyje.

Paaiškinimas: Šis posmas pabrėžia juslių kontrolės svarbą kelyje į dvasinę brandą ir išmintį. Žmogus, kuris sugeba suvaldyti savo jusles ir neleisti joms valdyti jo proto ir veiksmų, yra stabilus išmintyje ir sugeba pasiekti vidinę ramybę ir pusiausvyrą.

2-59

Įkūnyta siela gali susilaikyti nuo juslinių malonumų, nors noras gauti juslinius objektus lieka. Bet, patyrusi aukštesnį skonį, ji praranda susidomėjimą jais ir įsitvirtina sąmonėje.

Paaiškinimas: Šiame posme Krišna paaiškina, kad žmogus, kuris susilaiko nuo juslinių malonumų, gali atsiriboti nuo juslinių objektų, bet noras juos gauti gali likti giliai širdyje. Šis noras neišnyksta tiesiog susilaikant, nes juslės ir protas vis dar gali būti prisirišę prie pasaulietinių malonumų. Kai žmogus pasiekia aukščiausią patirtį — dvasinį nušvitimą ar tikrąją sielos prigimtį — šis noras gauti pasaulietinius malonumus išnyksta savaime, nes ši aukštesnė patirtis yra susijusi su Dieviškojo buvimo suvokimu. Kai žmogus patiria aukščiausią tiesą, jis supranta, kad materialiniai troškimai yra menki ir praeinantys, palyginti su dvasiniu pasitenkinimu.

2-60

O, Ardžuna, juslės yra tokios stiprios ir audringos, kad jos jėga pagrobia net tokio žmogaus protą, kuris stengiasi jas suvaldyti.

Paaiškinimas: Net ir tada, kai žmogus yra apgalvotas ir protingas, jo juslės gali stipriai paveikti protą ir sukelti nukrypimą nuo pusiausvyros ir dvasinės disciplinos. Todėl labai svarbu ne tik bandyti suvaldyti protą, bet ir nuolat praktikuoti juslių kontrolės discipliną, kad būtų išsaugotas stabilumas ir susikaupimas.

2-61

Tas, kuris suvaldo savo jusles, visiškai laikydamas jas paklusnias, ir nukreipia savo sąmonę Man, yra vadinamas žmogumi su stabiliu protu.

Paaiškinimas: Žmogus, kuris kontroliuoja savo jusles ir kreipia savo protą į Dievą, sugeba išlaikyti stabilų išmintingumą ir nėra veikiamas juslių sukelto nerimo. Šis posmas pabrėžia, kad tikra išmintis pasiekiama, kai protas ir juslės yra suvaldyti, ir žmogus gyvena su dvasiniu fokusu ir vidine ramybe.

2-62

Apmąstydamas juslių objektus, žmogus prisiriša prie jų, iš prisirišimo kyla geismas, o iš geismo kyla pyktis.

Paaiškinimas: Šiame posme Krišna paaiškina žmogaus proto ir emocijų procesą, kuris veda prie vidinių konfliktų ir kančių. Kai žmogus galvoja apie juslių objektus (nori gauti daiktus ar mėgautis pasaulietiniais malonumais), jame atsiranda prisirišimas prie šių objektų. Šis prisirišimas dar labiau sustiprina norą juos gauti, o tai yra aistros forma. Jei norai nėra patenkinami, jie virsta pykčiu, kuris gali nuvesti prie vidinio nerimo ir tolesnio proto kontrolės praradimo. Šis ciklas — nuo minčių apie pasaulietinius objektus iki pykčio — yra neigiama proto būsena, kuri žmogų nukreipia nuo dvasinio kelio. Šis posmas moko, kad, norint išvengti neigiamų emocijų ir pykčio, svarbu kontroliuoti savo mintis ir neskirti per daug dėmesio pasaulietiniams objektams ir malonumams. Dvasinis augimas ir vidinė ramybė yra įmanomi, kai žmogus nutraukia prisirišimą prie juslių objektų ir neleidžia geismui valdyti proto.

2-63

Nuo pykčio kyla visiškas klaidinimas, o klaidinimas aptemdo atmintį. Kai atmintis yra aptemdyta, prarandamas protas, o kai protas prarastas, žmogus vėl krinta į materialų šulinį.

Paaiškinimas: Šiame posme Krišna aprašo emocinę ir dvasinę regresiją, kuri įvyksta, kai žmogus pasiduoda pykčiui. Šis posmas pabrėžia, kaip svarbu kontroliuoti savo emocijas, ypač pyktį, nes jis gali sukelti save naikinančio proceso pradžią, kuris nuveda prie dvasinės degradacijos. Norint pasiekti vidinę ramybę ir išmintį, būtina susilaikyti nuo pykčio ir laikyti protą aiškų ir subalansuotą.

2-64

Bet žmogus, kuris yra laisvas nuo prisirišimo ir neapykantos ir sugeba kontroliuoti savo jusles su ribojančiais principais, gali gauti Dievo malonę.

Paaiškinimas: Šiame posme Krišna nurodo, kad žmogus, kuris sugeba suvaldyti savo jusles ir susilaikyti nuo prisirišimo ir antipatijos jusliniams objektams, yra tas, kuris pasiekia vidinę ramybę. Skirtingai nuo tų, kurie pasiduoda troškimo ar vengimo impulsams, šis žmogus veikia pagal savo vidinę esybę ir kontroliuoja jusles, o ne leidžia joms kontroliuoti save.

2-65

Žmogus, kuris tokiu būdu yra ramus, nebeturi jokių kančių; su tokiu ramiu suvokimu žmogaus protas greitai sustiprėja.

Paaiškinimas: Šis posmas moko, kad norint pasiekti vidinę išmintį ir išsilaisvinti nuo kančių, būtina ugdyti proto ramybę. Kai žmogus pasiekia šią ramybę, jo protas tampa aiškus, ir dvasinė išmintis greitai įsitvirtina, o tai veda prie vidinės harmonijos ir dvasinio augimo.

2-66

Žmogus, kuris nėra susijęs su Visu Aukščiausiuoju, negali turėti nei transcendentinio intelekto, nei subalansuoto proto, be kurio neįmanoma ramybė. O kaip gali būti laimė be ramybės?

Paaiškinimas: Šis posmas moko, kad dvasinė laimė kyla iš proto ir jutimų kontrolės. Tik tada, kai žmogus yra vieningas su dvasine disciplina, jis gali pasiekti išmintį, ramybę ir laimę.

2-67

Protas, kuris seka neramiais jutimais, atima žmogaus išmintį, lygiai taip pat, kaip vėjas nuneša valtį vandeniu.

Paaiškinimas: Panašiai kaip vėjas nuneša valtį nuo neramių vandenų, taip ir nevaldomi jutimai gali nukreipti žmogų nuo išminties ir vidinės ramybės. Norint pasiekti dvasinį stabilumą, svarbu, kad protas nebūtų paveiktas jutimų įtakos ir neramumų, nes toks nestabilumas gali nuvesti prie proto išsiblaškymo ir supratimo praradimo.

2-68

Todėl, o stipriaranki, tas, kurio jutimai yra atitraukti nuo sąveikos su savo objektais, be jokios abejonės yra tvirto proto.

Paaiškinimas: Suvaldydamas jutimus ir susilaikydamas nuo pasaulietiškų pagundų, žmogus tampa dvasiškai stabilus ir pasiekia vidinę ramybę bei aiškumą. Ši kontrolė prieš jutimus yra būtina, norint pasiekti proto aiškumą ir gilų gyvenimo supratimą, kuris yra svarbus norint gyventi išmintingą gyvenimą.

2-69

Tai, kas visoms būtybėms yra naktis, yra budrumo metas susivaldžiusiam. Kai būtybės yra budrios, tai yra nakties būsena išminčiui.

Paaiškinimas: Šiame posme Krišna naudoja nakties ir dienos metaforą, kad paaiškintų skirtumą tarp išminčio (dvasinės disciplinos ar mąstytojo) ir paprastų būtybių suvokimo ir supratimo apie pasaulį. Paprastoms būtybėms, kurios yra prisirišusios prie materialaus pasaulio, tai, kas yra išminčiui (susivaldžiusiam) aišku ir budru, atrodo kaip naktis - tai yra, jiems tai nesuprantama ir nepasiekiama. Jie yra budrūs, kai veikia pasaulietiniuose reikaluose, tačiau dvasinis suvokimas jiems lieka paslėptas. Savo ruožtu, išminčius, kuris pasiekė gilų vidinį supratimą ir laisvę nuo materialių pagundų, mato tikrąją realybę, kuri yra paslėpta nuo tų, kurie yra panirę į materialaus pasaulio iliuzijas. Kai paprastos būtybės yra apsėstos pasaulietinių veiksmų ir norų, jam šis pasaulietinis aktyvumas atrodo kaip naktis - kaip kažkas nesvarbaus ir tolimo. Šis posmas moko, kad išmintingas žmogus yra budrus dvasiniame supratime, o paprastos būtybės vadovaujasi materialiniais stimulais. Jis pabrėžia skirtingą suvokimą tarp tų, kurie yra suvaldę jutimus ir pasiekę išmintį, ir tų, kurie vis dar yra prisirišę prie pasaulietinio.

2-70

Žmogus, kurio nepajudina nuolatinis norų srautas, kuris įteka kaip upės į vandenyną, kuris visada ramus, o ne tas, kuris stengiasi patenkinti šiuos norus, gali pasiekti ramybę.

Paaiškinimas: Šis posmas paaiškina, kad ramybę pasiekia tas, kuris nėra prisirišęs prie savo norų ir nesistengia jų išpildyti. Žmogus, kuris visada trokšta pasaulietinių norų išsipildymo, negali pasiekti tikros vidinės ramybės. Kaip vandenynas išlieka nepakitęs, net kai į jį įteka vanduo, taip ir žmogus turi būti viduje stabilus, nepaisant išorinių norų pagundų.

2-71

Tas žmogus, kuris atmeta visus norus, gyvena be prisirišimo, be nuosavybės jausmo ir ego, pasiekia ramybę.

Paaiškinimas: Šis posmas moko, kad ramybę galima pasiekti tik tada, kai žmogus gyvena nesavanaudiškai, laisvas nuo norų, ego ir prisirišimų. Toks gyvenimas veda prie pusiausvyros ir harmonijos tiek su savimi, tiek su supančiu pasauliu.

2-72

Tokia yra, o Partha, dvasinė ir dieviška būsena, kurią pasiekęs žmogus nebeleidžia sau būti suklaidintas. Jei net mirties valandą žmogus sugeba būti tokioje būsenoje, jis gali įžengti į Dievo karalystę.

Paaiškinimas: Šiame posme Krišna aprašo galutinę dvasinę būseną, kuri veda į Dieviškosios sąmonės suvokimą. Tai yra dvasinio stabilumo ir išsilaisvinimo būsena, kur žmogus, pasiekęs šį lygį, nebesusipainioja ar nepasiduoda pasaulietinėms iliuzijoms. Toks žmogus įgyja gilų supratimą apie tikrąją sielos prigimtį ir Dieviškąją sąmonę (aukščiausią dvasinę realybę), tapdamas laisvas nuo kančių ir prisirišimo. Būdamas šioje būsenoje, jis išsaugo pusiausvyrą ir ramybę, net jei gyvenimas artėja prie pabaigos, ir galiausiai pasiekia Dieviškosios sąmonės suvokimą ir išsilaisvinimą.