14-1

Aukščiausiasis Viešpats tarė: Aš vėl atskleisiu tau šią aukščiausią išmintį, geriausią iš visų žinių, kurią įgiję visi išminčiai, pasiekdami aukščiausią tobulumą.

Paaiškinimas: Šioje eilutėje Krišna praneša, kad Jis vėl atskleis Ardžunai aukščiausią išmintį, kuri yra geriausia dalis iš visų žinių. Ši išmintis leido visiems išminčiams pasiekti aukščiausią tobulumą, t. y., išsilaisvinimą ir vienybę su Dieviškuoju. Šioje eilutėje Krišna pradeda vardinti dieviškas savybes, kurios būdingos tiems, kurie eina dvasinio tobulėjimo keliu, ir šios savybės padeda žmogui išsilaisvinti iš materialaus pasaulio apribojimų ir artėti prie Dieviškojo.

14-2

Tvirtai laikydamasis šių žinių, galima pasiekti transcendentinę prigimtį, panašią į Manąją. Tas, kuris ją pasiekė, daugiau nebesigimdo kūrimo metu ir nėra sutrikęs naikinimo metu.

Paaiškinimas: Šioje eilutėje Krišna aiškina, kad, tvirtai laikydamasis šių aukščiausių žinių, žmogus gali pasiekti transcendentinę prigimtį, kuri yra panaši į Jo paties dieviškąją prigimtį. Tas, kuris ją pasiekė, išsilaisvina iš gimimo ir mirties ciklo - jis daugiau nebesigimdo kūrimo metu ir nėra sutrikęs naikinimo metu, nes yra pasiekęs amžiną, dvasinę būtį.

14-3

Visa materija, vadinama Aukščiausiaja, yra gimimo šaltinis, ir Aš apvaisinu šią Aukščiausiąją, o, Bharatų palikuoni, padarydamas įmanomą visų būtybių gimimą.

Paaiškinimas: Šioje eilutėje Krišna atskleidžia, kad visa materija yra gimimo šaltinis, ir Jis yra tas, kuris apvaisina šią materiją, padarydamas įmanomą visų gyvų būtybių gimimą. Ši eilutė simboliškai vaizduoja Dieviškojo ir materijos sąveiką, sukuriant gyvybę. Šioje eilutėje Krišna baigia dieviškų savybių išvardijimą, ir šios savybės būdingos dieviškoms būtybėms, kurios yra apdovanotos dieviška prigimtimi ir yra teisingame dvasinio tobulėjimo kelyje.

14-4

Reikia suprasti, o, Kuntės sūnau, kad visos būtybės gali gimti šioje materialioje gamtoje ir kad Aš esu sėklą duodantis tėvas.

Paaiškinimas: Šioje eilutėje Krišna toliau aiškina, kad visos gyvos būtybės, nepriklausomai nuo jų rūšies, gali gimti šioje materialioje gamtoje. Jis vėl pabrėžia, kad yra visų būtybių tėvas, sėklą duodantis, kuris apvaisina materiją ir padaro įmanomą gyvybės atsiradimą. Šioje eilutėje Krišna pradeda aprašyti demoniškas savybes, kurios yra priešingos dieviškoms, ir šios savybės būdingos tiems, kurių sąmonę yra užvaldžiusi demoniška prigimtis ir kurie yra toli nuo dvasinio supratimo.

14-5

Materija susideda iš trijų savybių - gerovės, aistros ir neišmanymo. Kai amžina gyva būtybė susiduria su materija, o, stipriaranki Ardžuna, šios savybės ją apriboja.

Paaiškinimas: Šioje eilutėje Krišna įveda trijų materialios gamtos savybių (gerovės, aistros ir neišmanymo) sąvoką. Jis paaiškina, kad, susidūrusi su materija, amžina gyva būtybė (siela) yra apribojama šiomis savybėmis, kurios nustato jos patirtį ir veiksmus materialiame pasaulyje. Šioje eilutėje Krišna aiškina, kad dieviškos savybės veda į išsilaisvinimą iš materialaus pasaulio kančių ir įsipareigojimų, o demoniškos savybės veda į tolimesnį tarnavimą materijai, ir Ardžunai nereikia sielotis, nes jis yra gimęs su dieviškomis savybėmis, o tai reiškia, kad jis turi potencialą pasiekti dvasinį išsilaisvinimą.

14-6

O, be nuodėmių, gerovės savybė, kuri yra tyriausia už kitas savybes, apšviečia ir išlaisvina nuo nuodėmingų pasekmių. Tie, kurie yra šios savybės įtakoje, tampa susiję su laimės ir žinojimo sąmone.

Paaiškinimas: Šioje eilutėje Krišna pradeda aiškinti kiekvieną iš trijų savybių atskirai. Gerovės savybė yra tyriausia iš visų, ji apšviečia žmogaus protą ir išlaisvina nuo nuodėmės pasekmių. Tačiau ji pririša žmogų su laimės ir žinojimo sąmone, sukuriant savotišką dvasinį komfortą, kuris gali tapti kliūtimi pilnam išsilaisvinimui. Šioje eilutėje Krišna paaiškina, kad šiame pasaulyje yra dviejų rūšių sukurtos būtybės - dieviškos ir demoniškos, ir Jis yra išsamiai papasakojęs apie dieviškas savybes ir dabar ruošiasi aprašyti demoniškas savybes ir jų įtaką žmogaus gyvenimui.

14-7

Aistros savybė kyla iš neribotų norų ir geismo, o, Kuntės sūnau, ir ji pririša įsikūnijusią gyvą būtybę prie vaisingos veiklos.

Paaiškinimas: Šioje eilutėje Krišna aprašo aistros savybę, kuri kyla iš neribotų norų ir geismo. Ši savybė pririša įsikūnijusią gyvą būtybę prie veiklos, kuri yra nukreipta į rezultatų pasiekimą, tokiu būdu įpindama sielą į materialių norų ir jų išsipildymo ciklą. Šioje eilutėje Krišna apibūdina demoniškų būtybių nesugebėjimą atskirti teisingą veiksmą nuo neteisingo, ir jiems trūksta švaros, teisingo elgesio ir tiesos supratimo, ir jie nežino, kaip elgtis pagal dvasinius principus ir moralės normas.

14-8

O, Bharatos palikuoni, žinok, kad iš neišmanymo gimęs tamsos bruožas klaidina visas įkūnytas būtybes. Šis bruožas suriša su beprotybe, tingumu ir miegu.

Paaiškinimas: Šiame posme Krišna aprašo neišmanymo bruožą, kuris gimsta iš neišmanymo ir klaidina visas įkūnytas būtybes. Šis bruožas suriša sielą su beprotybe, tingumu ir miegu, t. y., su inercija, apatija ir dvasine tamsa. Šiame posme Krišna atskleidžia demoniškų būtybių klaidingas pažiūras apie pasaulio sandarą ir prasmę, ir jos neigia Dievo buvimą ir mano, kad pasaulis yra atsitiktinis, be pagrindo ir kad vienintelė jo varomoji jėga yra geismas ir lytinis potraukis.

14-9

O, Bharatos palikuoni, gerumo bruožas suriša su laime, aistros bruožas - su veiklumu, o neišmanymo bruožas, uždengdamas būtybių žinias, suriša su beprotybe.

Paaiškinimas: Šiame posme Krišna apibendrina trijų bruožų įtaką gyvai būtybei. Gerumas suriša su laimės pojūčiu, aistra - su veikla, nukreipta į rezultatų pasiekimą, o neišmanymas, aptemdydamas žinias, suriša su beprotybe, inercija ir dvasiniu aklumu. Šiame posme Krišna aprašo demoniškų būtybių veiksmus, kurie kyla iš jų klaidingų pažiūrų, ir jos yra praradusios ryšį su savo tikrąja esybe, veikia neprotingai ir užsiima piktomis, destruktyviomis veiklomis, nukreiptomis į pasaulio sunaikinimą.

14-10

Kartais, o, Bharatos palikuoni, pranokdamas aistros ir neišmanymo bruožus, viršų ima gerumo bruožas. Kartais aistros bruožas pranoksta gerumą ir neišmanymą, o kartais, o, Ardžuna, neišmanymo bruožas pranoksta gerumą ir aistrą. Bruožai visada varžosi dėl viršenybės.

Paaiškinimas: Šiame posme Krišna paaiškina, kad trys materialiosios gamtos bruožai nuolat kovoja tarpusavyje dėl dominuojančios padėties žmogaus sąmonėje. Kartais viršų ima gerumas, kartais - aistra, o dar kartais - neišmanymas. Ši kova nulemia žmogaus veiksmus, mintis ir emocinę būklę. Šiame posme Krišna aiškina demoniškų būtybių veiksmų motyvaciją, ir jos randa prieglobstį nepasotinamame geisme, kuris niekada negali būti visiškai patenkintas, ir yra panirusios į išdidumą, tuštybę ir netikrą garbės troškimą, kuris veda prie klaidų ir prisirišimo prie trumpalaikių, netikrų vertybių.

14-11

Gerumo bruožo pasireiškimą galima patirti, kai visos kūno durys yra apšviestos žiniomis.

Paaiškinimas: Šiame posme Krišna aprašo gerumo bruožo pasireiškimą, kuris yra juntamas kaip vidinis nušvitimas ir žinių antplūdis visuose suvokimo lygiuose. Kai žmogaus sąmonėje dominuoja gerumas, jo suvokimas tampa aiškus, ir jis sugeba geriau suprasti dvasinius klausimus.

14-12

O, geriausias iš Bharatos giminės, kai auga aistros bruožas, vystosi stiprūs prisirišimai, veiklus darbas, atkaklios pastangos, taip pat nevaldomi norai ir potraukiai.

Paaiškinimas: Šiame posme Krišna aprašo aistros bruožo augimo požymius. Jie pasireiškia kaip stiprus prisirišimas prie materialių rezultatų, sustiprėjusi veikla, atkaklios pastangos, taip pat nevaldomi norai ir potraukiai. Žmogus tampa savo norų ir aistrų vergu. Šiame posme Krišna tęsia demoniškų būtybių klaidingo gyvenimo suvokimo aprašymą, ir jos mano, kad jutimų patenkinimas iki pat gyvenimo pabaigos yra aukščiausias žmonijos poreikis ir tikslas.

14-13

Kai auga tamsos ir neišmanymo bruožas, o, Kuru palikuoni, tada įsivyrauja tamsa, neveiklumas, beprotybė ir apgaulė.

Paaiškinimas: Šiame posme Krišna aprašo neišmanymo bruožo augimo pasekmes. Jos yra tamsa, neveiklumas, beprotybė ir apgaulė. Žmogaus sąmonė tampa aptemdyta, jis praranda gebėjimą aiškiai mąstyti ir veikti, panirdamas į apatiją ir iliuzijas. Šiame posme Krišna tęsia demoniškų būtybių veiksmų ir jų pasekmių apibūdinimą, ir jos yra visiškai įsipainiojusios į šimtus tūkstančių norų tinklų, kurie jas kontroliuoja ir veda, ir aistrų bei pykčio apimtos, jos ieško būdų, kaip įgyti pinigų ir valdžios neteisėtu būdu.

14-14

Kai gerumo bruože esantis žmogus miršta, jis pasiekia tyras, aukščiausias išminčių buveines.

Paaiškinimas: Šiame posme Krišna paaiškina, kad žmogus, kuris miršta, būdamas gerumo bruožo įtakoje, pasiekia tyras, aukščiausias išminčių buveines - dvasinius pasaulius, kuriuose nėra kančių ir neišmanymo. Tai yra ilgalaikės dvasinės praktikos ir gerumo kultivavimo rezultatas. Šiame posme Krišna atskleidžia demoniško asmens mąstymo būdą, ir šis asmuo yra apsėstas godumo ir nuolat galvoja apie tai, kiek daug turto jam priklauso šiuo metu ir kiek daug dar jis įgis ateityje.

14-15

Kai žmogus miršta aistros bruože, jis gimsta tarp tų, kurie yra prisirišę prie veiklaus darbo, o kai miršta neišmanymo bruože, jis gimsta gyvūnų karalystėje.

Paaiškinimas: Šiame posme Krišna paaiškina, kad žmogus, kuris miršta aistros bruožo įtakoje, vėl gimsta tarp tų, kurie yra prisirišę prie veiklaus darbo, t. y., materialistiškai nusiteikusių žmonių. Savo ruožtu, jei žmogus miršta neišmanymo bruožo įtakoje, jis gali gimti net gyvūnų karalystėje, nes jo sąmonės lygis yra žemas. Šiame posme Krišna tęsia demoniško asmens mąstymo būdo atskleidimą, kuris yra pilnas smurto, egoizmo ir iliuzijų, ir galėtų patikslinti, kad toks asmuo laiko kitus savo priešais ir didžiuojasi tuo, kad juos nugalėjo ar nužudė, ir klaidingai laiko save viso pasaulio valdovu ir savininku.

14-16

Sakoma, kad geradarystės rezultatas yra tyras ir priklauso gerumo bruožui. Veiksmai, atlikti aistrų bruože, neša kančias, o neišmanymo bruože atlikti veiksmai veda į beprotybę.

Paaiškinimas: Šiame posme Krišna aprašo įvairių veiksmų pasekmes priklausomai nuo to, kokių bruožų įtakoje jie atlikti. Geradarystė, atlikta gerumo bruožo įtakoje, neša tyrumą ir dvasinę pažangą. Veiksmai, atlikti aistrų įtakoje, sukelia kančias ir prisirišimą prie rezultato. Savo ruožtu neišmanymo bruožo paveikti veiksmai veda į beprotybę ir dvasinę degradaciją. Šiame posme Krišna tęsia demoniško asmens mąstymo būdo atskleidimą, kuris yra pagrįstas tuštybe ir saviapgaule, ir galėtų patikslinti, kad toks asmuo didžiuojasi savo turtais ir įtakingais giminaičiais, laikydamas save visagaliu ir laimingiausiu, ir planuoja atlikti aukas ir teikti labdaros dovanas ne iš tikro gailestingumo, bet tam, kad pasimėgautų savo tariamu kilnumu ir padidintų savo reputaciją.

14-17

Iš gerumo bruožo vystosi tikros žinios, iš aistros bruožo - godumas, o iš neišmanymo bruožo - beprotybė, apgaulė ir neišmanymas.

Paaiškinimas: Šiame posme Krišna paaiškina, kokios pasekmės kyla iš kiekvieno iš trijų bruožų. Gerumo bruožas skatina tikrų dvasinių žinių vystymąsi. Aistros bruožas sukelia godumą ir nepasotinamus norus. Neišmanymo bruožas nuveda prie beprotybės, apgaulės ir neišmanymo, kuris yra dvasinio augimo priešingybė. Šiame posme Krišna aprašo pasekmes, kurios kyla iš demoniško mąstymo ir veiksmų, ir galėtų patikslinti, kad tokie asmenys, būdami suklaidinti daugybės rūpesčių ir įkalinti klaidų tinkle, tampa pernelyg prisirišę prie juslinių malonumų ir įkrenta į pragarą, kuris simbolizuoja dvasinę degradaciją ir kančias.

14-18

Tie, kurie yra gėrio būsenoje, palaipsniui pakyla į aukščiausias planetas; tie, kurie yra aistros būsenoje, gyvena žemės lygmens planetose, o tie, kurie yra atstumiančioje nežinojimo būsenoje, patenka į pragaro pasaulius.

Paaiškinimas: Šiame posme Krišna apibūdina, kaip kiekviena iš trijų savybių veikia sielos likimą po mirties. Tie, kurie yra veikiami gėrio, pakyla į aukščiausias planetas - dvasinius pasaulius. Tie, kurie yra veikiami aistros, lieka žemės lygmens planetose, t. y., materialiame pasaulyje. O tie, kurie yra veikiami nežinojimo, patenka į pragaro pasaulius, kuriuose vyrauja kančia ir tamsa. Šiame posme Krišna apibūdina demoniškų žmonių požiūrį į dvasines praktikas ir galėtų patikslinti, kad jie yra pasipūtusūs ir begėdžiai, didžiuojasi savo turtais ir įsivaizduojama garbe, o jei aukoja ar atlieka ritualus, tai daro tik dėl išorinio pasirodymo, nesilaikydami jokių taisyklių ar dvasinių principų.

14-19

Kai žmogus iš tikrųjų supranta, kad visuose veiksmuose nėra kito vykdytojo, kaip tik šios gamtos savybės, ir pažįsta Aukščiausiąjį Viešpatį, kuris yra transcendentinis visoms šioms savybėms, tada jis pasiekia Mano dvasinę esybę.

Paaiškinimas: Šiame posme Krišna paaiškina, kad tikro supratimo rezultatas yra tas, kad žmogus supranta, jog visus veiksmus materialiame pasaulyje atlieka trys gamtos savybės, o ne siela. Kai žmogus pažįsta Aukščiausiąjį Viešpatį, kuris yra transcendentinis šioms savybėms, jis pasiekia Krišnos dvasinę esybę, t. y., išsivaduoja iš materialaus pasaulio apribojimų. Šiame posme Krišna atskleidžia demoniškų žmonių požiūrį į Dievą ir galėtų patikslinti, kad jie yra paklydę su netikru ego, jėga, puikybe, geismu ir pykčiu ir niekina Dievą, kuris yra tiek jų pačių, tiek kitų kūnuose kaip Aukščiausioji Siela. Jie šmeižia tikrąją religijos esmę, neigdami jos principus ir prieštaraudami dvasinėms vertybėms.

14-20

Kai įkūnyta būtybė sugeba pakilti virš šių trijų savybių, susijusių su materialiu kūnu, ji gali išsivaduoti nuo gimimo, mirties, senatvės ir su jais susijusių kančių bei mėgautis nemirtingumo nektaru net šiame gyvenime.

Paaiškinimas: Šiame posme Krišna patvirtina, kad pakilus virš trijų materialios gamtos savybių, įkūnyta būtybė (siela) gali išsivaduoti nuo gimimo, mirties, senatvės ir su jais susijusių kančių. Be to, šis išsivadavimas ir nemirtingumo nektaro mėgavimasis yra įmanomas net dar esant šiame kūne, t. y., dar šio gyvenimo metu. Šiame posme Krišna paaiškina, koks likimas laukia tų, kurie yra pavydūs, piktavaliai ir elgiasi demoniškai, ir galėtų patikslinti, kad Jis tokius žmones, kurie yra žemiausi iš visų, nuolat meta į kančių vandenyną, priversdamas gimti įvairiose demoniškose egzistencijos formose, kuriose vyrauja kančia ir tamsa.

14-21

Ardžuna paklausė: O mano Viešpatie, pagal kokius požymius galima pažinti tą, kuris yra pakilęs virš šių trijų savybių? Kaip jis elgiasi? Ir kaip jis įveikia gamtos savybes?

Paaiškinimas: Šiame posme Ardžuna užduoda Krišnai klausimus, kad geriau suprastų, kaip atpažinti žmogų, kuris yra pakilęs virš trijų materialios gamtos savybių. Jis nori sužinoti, kaip toks žmogus elgiasi ir kaip yra sugebėjęs įveikti šių savybių įtaką. Šiame posme Krišna tęsia demoniškų būtybių likimo aiškinimą ir galėtų patikslinti, kad, vėl ir vėl patekdamos į demoniškas egzistencijos formas, šios asmenys negali priartėti prie Dievo ir dvasinio išsivadavimo ir palaipsniui grimzta į vis žemesnes ir atstumiančias būties formas.

14-22

Aukščiausiasis Viešpats atsakė: O Pandavos sūnau, tas, kuris nekenčia nušvitimo, prisirišimo ir iliuzijos, kai jie yra esami, ir nesiekia jų, kai jie yra dingę.

Paaiškinimas: Šiame posme Krišna pradeda atsakyti į Ardžunos klausimą, aprašydamas pirmuosius požymius, rodančius pakilimą virš trijų savybių. Žmogus, kuris yra pasiekęs šią būseną, nejaučia antipatijos nušvitimui (gėrio išraiškai), prisirišimui (aistros išraiškai) ir iliuzijai (nežinojimo išraiškai), kai jie yra esami, nei sielvartauja, kai jų nėra. Jis yra vienodas visose būsenose. Šiame posme Krišna įvardija tris pagrindines kliūtis, vedančias į dvasinę degradaciją ir kančias, simboliškai vadindamas jas „vartais į pragarą“, ir galėtų patikslinti, kad šios kliūtys yra geismas, pyktis ir godumas, ir kiekvienas protingas žmogus, norintis dvasiškai tobulėti, turi atmesti šias neigiamas savybes.

14-23

Kuriam išlieka neutralus ir transcendentinis, žinodamas, kad veikia vien savybės, kuris yra nepajudinamas ir ramus, kuris žiūri į laimę ir kančias vienodai.

Paaiškinimas: Šiame posme Krišna tęsia aprašymą, nurodydamas, kad žmogus, kuris yra pakilęs virš savybių, išlieka neutralus ir transcendentinis, suvokdamas, kad veikia vien materialios gamtos savybės. Jis yra nepajudinamas savo dvasinėje sąmonėje, ramus ir žiūri į laimę ir kančias vienodai, nepasiduodamas svyravimams. Šiame posme Krišna paaiškina, kad žmogus, kuris yra sugebėjęs išsivaduoti iš geismo, pykčio ir godumo įtakos, gali atlikti veiksmus, skatinančius savirealizaciją, ir galėtų papildyti mintimi, kad toks žmogus palaipsniui artėja prie aukščiausio tikslo - dvasinio išsivadavimo ir vienybės su Dieviškumu.

14-24

Kuriam yra pusiausvyra, kuriam aukso gabalas, molio grumstas ir akmuo yra vienodos vertės, kuris yra išmintingas ir vienodai priima tiek pageidaujamą, tiek nepageidaujamą, kuris yra tvirtas ir vienodai klauso tiek pagyrimų, tiek priekaištų.

Paaiškinimas: Šiame posme Krišna tęsia žmogaus savybių, kuris yra pakilęs virš trijų materialios gamtos savybių, apibūdinimą. Toks žmogus yra pusiausvyroje, jam nėra skirtumo tarp aukso, molio ir akmens, nes jis yra išsivadavęs iš materialios vertybių skalės. Jis yra išmintingas ir vienodai priima tiek pageidaujamą, tiek nepageidaujamą, nepasiduodamas išorinių aplinkybių įtakai. Jis yra tvirtas savo įsitikinimuose ir vienodai klauso tiek pagyrimų, tiek priekaištų, nes jo savigarba nepriklauso nuo išorinio vertinimo. Šiame posme Krišna įspėja, kad tas, kuris nesilaiko šventraščių nurodymų ir dvasinių principų, bet elgiasi tik pagal savo užgaidas ir norus, nepasieks nei dvasinio tobulumo, nei tikros laimės, nei aukščiausio tikslo - išsivadavimo, ir galėtų patikslinti, kad jo gyvenimas bus pilnas kančių ir nusivylimų, nes bus grįstas egoizmu ir nežinojimu.

14-25

Kuriam vienodai rūpi garbė ir negarbė, kuriam vienodai rūpi draugas ir priešas, kuris yra atsisakęs bet kokios materialios veiklos, - apie tokį žmogų sakoma, kad jis yra pakilęs virš materialios gamtos savybių.

Paaiškinimas: Šiame posme Krišna baigia tų savybių, kurios būdingos žmogui, pakilusiam virš materialios gamtos savybių, išvardijimą. Toks žmogus vienodai rūpinasi garbe ir negarbe, draugu ir priešu, ir yra atsisakęs bet kokios veiklos, kuri būtų nukreipta į materialių rezultatų pasiekimą. Jo veiksmai yra laisvi nuo egoizmo ir tarnauja aukštesniam tikslui.

14-26

Tas, kuris visiškai atsidavęs dvasiniam tarnavimui ir jokiu būdu nenukrypsta nuo šio kelio, iš karto pakyla virš materialios gamtos savybių ir pasiekia Dieviškosios sąmonės lygmenį.

Paaiškinimas: Šiame posme Krišna atskleidžia, kaip efektyviausiai pakilti virš materialios gamtos savybių - visiškai atsidavus dvasiniam tarnavimui arba Dievui skirtam veiksmui. Tas, kuris jokiu būdu nenukrypsta nuo šio kelio, nedelsdamas pakyla virš apribojimų ir pasiekia Dieviškosios sąmonės lygmenį, t. y., dvasinį išsivadavimą.

14-27

Ir Aš esu Dieviškosios sąmonės, kuri yra nemirtinga, nesunaikinama ir amžina, ir yra aukščiausios laimės, Dieviškosios meilės, natūrali būsena, pagrindas.

Paaiškinimas: Šiame posme Krišna užbaigia keturioliktąjį skyrių, atskleisdamas, kad Jis yra Dieviškosios sąmonės, kuri yra nemirtinga, nesunaikinama ir amžina, pagrindas. Ši Dieviškoji sąmonė yra aukščiausios laimės ir Dieviškosios meilės natūrali būsena, kurios siekia visos gyvos būtybės. Krišna yra viso, kas egzistuoja, šaltinis ir galutinis tikslas. Šiame posme Krišna užbaigia skyrių, pabrėždamas šventraščių reikšmę dvasiniame kelyje, ir galėtų papildyti mintimi, kad žmogus turi vadovautis šventraščių nurodymais, kad suprastų, kas yra jo pareiga ir kas nėra, ir, žinodamas šias taisykles ir principus, elgtis taip, kad palaipsniui tobulėtų dvasiškai.