13-1

Ardžuna tarė: O, mano brangusis Krišna, aš noriu sužinoti apie materiją ir Dvasią, kūną ir sielą, žinias ir žinių tikslą.

Paaiškinimas: Šioje eilutėje Ardžuna išreiškia savo norą sužinoti apie pagrindines sąvokas, kurios yra būtinos dvasiniame kelyje. Jis nori suprasti materijos ir Dvasios, kūno ir sielos, žinių ir žinių tikslo sąvokas, kurios yra būtinos norint suprasti savo tikrąją esybę ir santykius su Dieviškuoju.

13-2

Aukščiausiasis Viešpats tarė: Šis kūnas, o Kuntės sūnau, vadinamas lauku, o tas, kuris pažįsta šį lauką, vadinamas lauko žinovu.

Paaiškinimas: Šioje eilutėje Krišna pateikia kūno kaip lauko ir sielos kaip lauko žinovo apibrėžimus. Kūnas yra veiklos laukas, o siela yra ta, kuri suvokia šį lauką ir jame vykstantį veiksmą.

13-3

O, Bharatos palikuoni, suprask, kad Aš taip pat esu žinovas visuose kūnuose, o žinojimas yra supratimas apie šį kūną ir jo žinovą. Tokia yra Mano nuomonė.

Paaiškinimas: Šiame posme Krišna atskleidžia, kad Jis yra Aukščiausiasis Žinovas, esantis visuose kūnuose. Jis yra ne tik individualios sielos žinovas, bet ir Aukščiausiosios Sielos, kuri lydi kiekvieną gyvą būtybę kaip liudytojas ir leidėjas, suvokimas. Jis pabrėžia, kad tikras žinojimas yra supratimas apie kūną ir jo žinovą - tiek individualią sielą, tiek Aukščiausiąją Sielą.

13-4

Dabar, prašau, išklausyk Mano trumpą paaiškinimą apie šį veiklos lauką ir kaip jis yra sudarytas, kokios yra jo transformacijos, iš kur jis kyla, kas yra šio lauko žinovas ir koks yra jo poveikis.

Paaiškinimas: Šiame posme Krišna kviečia Ardžuną išklausyti Jo paaiškinimą apie veiklos lauką (kūną), jo sandarą, transformacijas, kilmę, taip pat apie lauko žinovą (sielą) ir jo poveikį. Šis paaiškinimas padės Ardžunui geriau suprasti materijos ir dvasios sąveiką.

13-5

Šias žinias apie veiklos lauką ir veiklos žinovą aprašė įvairūs išminčiai įvairiuose Vedų raštuose. Jos yra ypač paaiškintos Vedanta-sūtroje, kur priežastys ir pasekmės yra visiškai pagrįstos.

Paaiškinimas: Šiame posme Krišna nurodo, kad žinios apie veiklos lauką ir jo žinovą nėra nieko naujo, bet yra randamos įvairiuose Vedų raštuose, kuriuos aprašė senovės išminčiai. Jis ypač išskiria Vedanta-sūtrą, kur ši tema yra detaliai apsvarstyta, logiškai pagrindžiant priežastis ir pasekmes.

13-6

Penki stambūs elementai, klaidingas ego, protas, neišreikštas, dešimt juslių ir sąmonė, penki jusliniai objektai.

Paaiškinimas: Šiame posme Krišna pradeda vardyti lauko arba kūno sudedamąsias dalis. Penki stambūs elementai yra žemė, vanduo, ugnis, oras ir eteris - erdvė, kurioje reiškiasi kiti elementai. Klaidingas ego yra klaidingas supratimas apie save kaip apie kūną. Protas yra gebėjimas mąstyti ir analizuoti. Neišreikštas yra smulki materija, iš kurios viskas kyla. Dešimt juslių apima penkis suvokimo jutiklius (regą, klausą, uoslę, skonį, lytėjimą) ir penkis veiklos jutiklius (kalbą, sugriebimą, ėjimą, šalinimą ir dauginimąsi). Sąmonė yra vidinis instrumentas, kuris apdoroja informaciją. Penki jusliniai objektai yra garsas, lytėjimas, forma, skonis ir kvapas.

13-7

Noras, neapykanta, laimė, kančios, visas kūnas, gyvybės požymiai ir įsitikinimas - visa tai kartu laikoma veiklos lauku ir jo transformacijomis.

Paaiškinimas: Šiame posme Krišna tęsia veiklos lauko arba kūno aprašymą. Noras ir neapykanta, laimė ir kančios yra emocijos, kurios kyla kūne. Visas kūnas yra lauko išraiška, apimanti tiek stambius, tiek smulkius elementus. Gyvybės požymiai yra kūno funkcijos, palaikančios gyvybę. Įsitikinimas yra giliai įsišakniję įsitikinimai, kurie lemia veiksmus. Visos šios išraiškos yra veikiamos transformacijų ir yra veiklos lauko dalis.

13-8

Nusižeminimas, paprastumas, atsisakymas smurto, pakantumas, sąžiningumas, tarnavimas tikram dvasiniam mokytojui, tyrumas, nepajudinamumas ir savikontrolė.

Paaiškinimas: Šiame posme Krišna pradeda vardyti savybes, kurios reikalingos norint įgyti tikrąsias žinias ir išsilaisvinti iš veiklos lauko apribojimų. Nusižeminimas reiškia savo ego mažinimą. Paprastumas reiškia atsisakymą plepumo ir apsimetinėjimo. Atsisakymas smurto reiškia nei fizinę, nei emocinę žalą kitiems. Pakantumas reiškia gebėjimą pakęsti sunkumus ir nepatogumus. Sąžiningumas reiškia tiesą žodžiu ir darbu. Tarnavimas tikram dvasiniam mokytojui yra būtinas norint gauti tinkamą vadovavimą dvasiniame kelyje. Tyrumas taikomas tiek išoriniam, tiek vidiniam tyrumui. Nepajudinamumas reiškia tvirtą laikymąsi dvasinių principų. Savikontrolė reiškia gebėjimą kontroliuoti savo norus ir impulsus.

13-9

Atsisakymas juslinių malonumų objektų, išsilaisvinimas iš klaidingo ego ir supratimas apie blogį, kuris būdingas gimimui, mirčiai, senatvei ir ligoms.

Paaiškinimas: Šiame posme Krišna tęsia savybių, padedančių išsilaisvinti iš prisirišimo prie materialaus pasaulio, vardijimą. Atsisakymas juslinių malonumų objektų reiškia neleisti sau pasiduoti per dideliems troškimams. Išsilaisvinimas iš klaidingo ego reiškia suprasti, kad mes nesame kūnas, o amžina siela. Supratimas apie blogį, kuris būdingas gimimui, mirčiai, senatvei ir ligoms, padeda suprasti materialios egzistencijos kupiną kančių prigimtį ir motyvuoja ieškoti dvasinio prieglobsčio.

13-10

Neprisirišimas prie vaikų, žmonos, namų ir visa kita, vienodas protas esant norimiems ir nenorimiems dalykams.

Paaiškinimas: Šiame posme Krišna pabrėžia poreikį išsilaisvinti iš per didelio prisirišimo prie šeimos ir turto, taip pat išlaikyti subalansuotą protą tiek palankiomis, tiek nepalankiomis aplinkybėmis. Tai nereiškia, kad reikia palikti šeimą ar ignoruoti pareigas, bet reikia atsikratyti emocinės priklausomybės ir ugdyti vidinę ramybę.

13-11

Nuolatinis ir tyras dvasinis tarnavimas Man, buvimas nuošaliose vietose, atsiribojimas nuo žmonių masių.

Paaiškinimas: Šiame posme Krišna kalba apie nuolatinį ir tyrą dvasinį tarnavimą kaip svarbią praktiką dvasiniame kelyje. Buvimas nuošaliose vietose ir atsiribojimas nuo žmonių masių padeda susikaupti dvasinei praktikai ir išvengti nereikalingų trukdžių. Tai nereiškia visiškos izoliacijos nuo visuomenės, bet sąmoningą pasirinkimą aplinkos, kuri skatina dvasinį augimą.

13-12

Savo pažinimo svarbos suvokimas ir filosofinė Absoliučios Tiesos paieška - visa tai Aš paskelbiu žiniomis, o visa, kas skiriasi nuo to, - nežinojimu.

Paaiškinimas: Šiame posme Krišna užbaigia anksčiau išvardytų savybių ir principų santrauką, paskelbdamas juos tikromis žiniomis. Savo pažinimo svarbos suvokimas ir Absoliučios Tiesos paieška yra dvasinio augimo kertiniai akmenys. Visa, kas skiriasi nuo šių principų, yra nežinojimas, kuris trukdo dvasiniam progresui. Šios žinios padeda žmogui išsilaisvinti iš materialaus pasaulio apribojimų ir artėti prie Dieviškojo.

13-13

Dabar Aš tau paaiškinsiu, ką reikia žinoti, ir, tai žinodamas, tu pažinsi amžinąjį. Tai vadinama Aukščiausia Tiesa, kuri neturi pradžios ir kuri yra pavaldi Man. Ji yra už šio materialaus pasaulio priežasčių ir pasekmių.

Paaiškinimas: Šiame posme Krišna pažymi perėjimą prie Aukščiausiosios Tiesos arba Dieviškojo paaiškinimo. Ši Tiesa yra amžina, be pradžios, ir yra už priežasčių ir pasekmių dėsningumų, kurie veikia materialiajame pasaulyje. Ji yra pavaldi Jam kaip Aukščiausiajam Viešpačiui.

13-14

Visur yra Jo rankos ir kojos, Jo akys, galvos ir veidai, ir Jam visur yra ausys. Tokiu būdu Aukščiausioji Siela persmelkia viską.

Paaiškinimas: Šiame posme Krišna vaizdžiai aprašo Aukščiausiosios Sielos visur esamumą. Nors Dieviškasis neturi materialaus kūno, Jo buvimas ir įtaka yra juntama visur. Jis yra viso esamo šaltinis ir palaikytojas, ir Jo sąmonė persmelkia visą kūriniją.

13-15

Aukščiausioji Siela yra pradinis visų jutimų šaltinis, tačiau Ji pati yra be jutimų. Ji yra nesusijusi, nors yra visų būtybių palaikytoja. Ji yra transcendentinė materialios gamtos savybėms ir tuo pačiu metu Ji yra visų šių savybių valdovė.

Paaiškinimas: Šiame posme Krišna toliau aiškina Aukščiausiosios Sielos transcendentinę prigimtį. Ji yra pradinis visų jutimų šaltinis, nors Jai pačiai nėra materialių jutimo organų. Ji yra nesusijusi su niekuo, bet tuo pačiu metu palaiko visų būtybių egzistenciją. Ji yra aukščiau materialios gamtos savybių (gerovės, aistros ir tamsos), bet tuo pačiu metu yra šių savybių valdovė ir jas valdo.

13-16

Aukščiausioji Tiesa yra už ir viduje visų būtybių, judančių ir nejudančių. Kadangi Ji yra subtili, jos negalima suprasti materialiais jutimais. Nors Ji yra labai toli, Ji yra ir visiems arti.

Paaiškinimas: Šiame posme Krišna pabrėžia Aukščiausiosios Tiesos visa apimančią buvimą - tiek už, tiek viduje visų būtybių, judančių ir nejudančių. Ji yra tokia subtili, kad jos negalima suvokti materialiais jutimais. Nors Aukščiausioji Tiesa gali atrodyti toli ir nepasiekiama, ji taip pat yra labai arti, nes yra kiekvieno širdyje.

13-17

Nors Aukščiausioji Siela atrodo padalyta tarp visų būtybių, Ji niekada nėra padalyta. Ji yra vienas visetas. Nors Ji yra visų gyvų būtybių palaikytoja, reikia suprasti, kad Ji viską praryja ir viską sukuria.

Paaiškinimas: Šiame posme Krišna aiškina, kad nors Aukščiausioji Siela gali atrodyti padalyta, nes yra kiekvienoje gyvoje būtybėje, ji iš tikrųjų yra vienas visetas ir nedaloma. Ji yra visų būtybių palaikytoja, bet tuo pačiu metu ir kūrėja bei naikintoja, kuri viską praryja savyje. Šis posmas pabrėžia Dieviškojo vienybę ir visa apimančią prigimtį.

13-18

Ji yra visų šviesos kūnų šviesos šaltinis. Ji yra už materijos tamsos ir yra neišreikšta. Ji yra žinojimas, Ji yra žinojimo objektas, ir Ji yra žinojimo tikslas. Ji gyvena visų širdyje.

Paaiškinimas: Šiame posme Krišna apibūdina Aukščiausiąją Sielą kaip viso esamo šviesos šaltinį, kuris yra už materijos tamsos. Ji yra neišreikšta ir transcendentinė. Ji yra ir žinojimas, ir žinojimo objektas, ir žinojimo tikslas, ir Ji gyvena kiekvieno širdyje kaip viso esamo centras ir vadovas.

13-19

Taip Aš tau trumpai paaiškinau veiksmų lauką (kūną), žinojimą ir žinojimo objektą. Tik Mano ištikimi tarnai gali tai visiškai suprasti ir tokiu būdu pasiekti Mano esybę.

Paaiškinimas: Šiame posme Krišna reziumuoja anksčiau pateiktą paaiškinimą apie kūną, žinojimą ir žinojimo objektą. Tik Jo ištikimi tarnai, kurie yra pasišventę Jam, gali visiškai suprasti šiuos mokymus ir tokiu būdu pasiekti Jo dieviškąją esybę.

13-20

Reikia žinoti, kad materija ir gyvos būtybės yra be pradžios. Jų pasikeitimai ir materialios savybės kyla iš materijos.

Paaiškinimas: Šiame posme Krišna paaiškina, kad tiek materija, tiek gyvos būtybės (sielos) yra amžinos ir be pradžios. Visi pasikeitimai ir savybės, kuriuos mes matome materialiame pasaulyje, kyla iš materijos sąveikos, o ne iš sielos.

13-21

Sakoma, kad gamta yra visų materialių priežasčių ir pasekmių šaltinis, bet gyva būtybė yra priežastis įvairioms kančioms ir malonumams šiame pasaulyje.

Paaiškinimas: Šiame posme Krišna paaiškina gamtos ir gyvos būtybės vaidmenį materialiame pasaulyje. Gamta yra visų materialių priežasčių ir pasekmių šaltinis, ji sukuria kūnus ir aplinkybes. Gyva būtybė, būdama šioje materialioje aplinkoje, patiria įvairias kančias ir malonumus priklausomai nuo savo sąveikos su gamta ir jos savybėmis.

13-22

Taigi gyva būtybė materialioje gamtoje seka gyvenimo keliais, mėgaudamasi trimis materialiomis gamtos savybėmis. Tai vyksta todėl, kad ji susiduria su materija. Taip ji patiria gera ir bloga įvairiose būties formose.

Paaiškinimas: Šiame posme Krišna toliau aiškina gyvos būtybės patirtį materialiame pasaulyje. Gyva būtybė mėgaujasi trijų materialių gamtos savybių įtaka ir šis susidūrimas su materija nulemia tai, kad gyva būtybė gimsta įvairiose būties formose, patirdama ir gera, ir bloga.

13-23

Tačiau kūne yra dar vienas, transcendentinis mėgaujantis, ir tai yra Viešpats, Aukščiausiasis savininkas, kuris yra šalia kaip prižiūrėtojas ir leidėjas, ir kuris vadinamas Aukščiausiąja Siela.

Paaiškinimas: Šioje eilutėje Krišna atskleidžia, kad kūne šalia individualios sielos yra dar viena - Aukščiausioji Siela, kuri yra transcendentinis mėgaujantis, Viešpats ir Aukščiausiasis savininkas. Jis yra šalia kaip liudytojas, prižiūrėtojas ir leidėjas visiems veiksmams, kuriuos atlieka individuali siela.

13-24

Tas, kuris supranta šį mokymą apie gyvą būtybę, materiją ir abiejų sąveiką, tikrai pasieks išsilaisvinimą. Jis daugiau nebegims čia, koks bebūtų jo dabartinis statusas.

Paaiškinimas: Šioje eilutėje Krišna pabrėžia, kad gyvos būtybės, materijos ir abiejų sąveikos supratimas yra kelias į išsilaisvinimą iš atgimimų ciklo. Šis supratimas padeda suvokti, kad siela nėra kūnas ir kad ji yra amžina ir nekintanti. Tas, kuris tikrai supranta šį mokymą, daugiau nebegims materialiame pasaulyje, nepaisant jo dabartinio statuso ar aplinkybių. Supratimas yra raktas į dvasinę laisvę.

13-25

Kai kurie meditacijos pagalba įžvelgia savyje Aukščiausiąją Sielą, kiti - tobulindami žinias, o dar kiti - nesavanaudišku veikimu.

Paaiškinimas: Šioje eilutėje Krišna nurodo tris pagrindinius būdus, kaip žmonės gali prieiti prie Aukščiausiosios Sielos suvokimo: apmąstymą, savęs pažinimą ir tarnystę Dievui. Kiekvienas iš šių kelių yra tinkamas tam tikram žmogaus charakteriui ir supratimo lygiui.

13-26

Dar yra tokių, kurie, neišmanydami dvasinių žinių, pradeda garbinti Visagalį, girdėdami apie Jį iš kitų. Kadangi jie linkę klausytis autoritetų, jie taip pat pakyla virš gimimo ir mirties kelio.

Paaiškinimas: Šioje eilutėje Krišna kalba apie tuos, kurie, patys neįgydami dvasinių žinių, pradeda garbinti Visagalį, girdėdami apie Jį iš autoritetingų šaltinių. Tokie žmonės, dėka savo noro klausytis ir sekti nurodymus, taip pat gali pakilti virš gimimo ir mirties ciklo.

13-27

O, geriausias iš Bharatų giminės, žinok, kad viskas, kas egzistuoja - tiek judanti, tiek nejudanti, - yra tik veiklos lauko ir lauko žinotojo sąjunga.

Paaiškinimas: Šioje eilutėje Krišna reziumuoja, kad viskas, kas egzistuoja materialiame pasaulyje, tiek judanti, tiek nejudanti, yra veiklos lauko (kūno) ir lauko žinotojo (sielos) sąjungos rezultatas. Ši sąveika yra viso, kas egzistuoja, pagrindas, ir kad kūnas ir siela yra tarpusavyje susiję, bet tuo pačiu metu skirtingi.

13-28

Tas, kuris mato, kad Aukščiausioji Siela lydi individualią sielą visuose kūnuose ir kad nei siela, nei Aukščiausioji Siela neišnyksta nuolat kintančiame kūne, iš tiesų mato.

Paaiškinimas: Šioje eilutėje Krišna aiškina, kad iš tiesų matyti reiškia įžvelgti Aukščiausiosios Sielos buvimą visuose kūnuose, lydint individualią sielą. Tiek siela, tiek Aukščiausioji Siela yra amžinos ir neišnyksta, nors kūnas yra pasmerktas sunaikinimui, ir kad šis supratimas yra tikro dvasinio regėjimo pagrindas.

13-29

Tas, kuris mato Aukščiausiąją Sielą vienodai visur ir kiekviename, savo protu neniekinina pats savęs. Tokiu būdu jis artėja prie transcendentinio tikslo.

Paaiškinimas: Šioje eilutėje Krišna nurodo, kad tas, kuris sugeba įžvelgti Aukščiausiosios Sielos vienodą buvimą visur ir kiekviename, neleidžia savo protui savęs niekinti ir klaidinti. Toks supratimas padeda artėti prie transcendentinio tikslo - dvasinio išsilaisvinimo ir vienybės su Dieviškuoju.

13-30

Tas, kuris mato, kad visus veiksmus atlieka kūnas, kuris yra sukurtas iš materijos, bet siela nedaro nieko, iš tiesų mato.

Paaiškinimas: Šioje eilutėje Krišna pabrėžia, kad tikras supratimas yra suvokti, kad visus veiksmus materialiame pasaulyje atlieka kūnas, kuris yra sukurtas iš materijos, bet pati siela yra neveikianti. Siela yra tik stebėtoja, ir jos tikroji esmė yra transcendentinė ir nesusijusi su kūno aktyvumu.

13-31

Kai protingas žmogus nustoja žiūrėti į įvairias būtybes pagal jų materialius kūnus ir mato, kad sielos yra išplitusios visur, jis pasiekia Aukščiausiosios Tiesos supratimą.

Paaiškinimas: Šioje eilutėje Krišna aiškina, kad protingas žmogus, kuris sugeba pakilti virš kūniškų skirtumų ir įžvelgti sielų buvimą visur, pasiekia Aukščiausiosios Tiesos supratimą. Šis supratimas reiškia matyti visų būtybių dvasinę vienybę ir suvokti jų ryšį su Dieviškuoju.

13-32

Tie, kurie žvelgia amžinybės akimis, gali įžvelgti, kad siela yra transcendentinė, amžina ir už materijos savybių ribų. O, Kuntės sūnau, nors siela susiduria su materialiu kūnu, ji nieko nedaro ir nėra susieta.

Paaiškinimas: Šioje eilutėje Krišna nurodo, kad tie, kurie žiūri į pasaulį amžinybės akimis, t. y., su dvasiniu supratimu, mato, kad siela yra transcendentinė, amžina ir yra už materialios gamtos savybių įtakos. Nors siela susiduria su materialiu kūnu, ji iš tikrųjų nieko nedaro ir nėra susieta su kūno veiksmais.

13-33

Viską persmelkiantis oras dėl savo smulkumo nesusimaišo su niekuo. Taip ir siela, suvokdama Dieviškąjį, nesusimaišo su kūnu, nors ir yra jame.

Paaiškinimas: Šioje eilutėje Krišna naudoja oro, kuris dėl savo smulkumo nesusimaišo su niekuo, palyginimą, kad iliustruotų, kaip Dieviškąjį suvokianti siela lieka nesusijusi su kūnu, nors ir yra jame. Čia oras lyginamas su eteriu, o ne oru, ir sielos dvasinė prigimtis leidžia jai likti laisvai nuo materialaus pasaulio įtakos.

13-34

O, Bharatų giminės palikuoni, kaip Saulė viena pati apšviečia visą šią Visatą, taip viena pati gyva būtybė, esanti kūne, apšviečia visą kūną sąmone.

Paaiškinimas: Šioje eilutėje Krišna naudoja Saulės palyginimą, kad paaiškintų, kaip kūne esanti siela apšviečia visą kūną sąmone. Kaip Saulė, būdama viena, apšviečia visą Visatą, taip ir siela, nors yra viena, suteikia sąmonę visam kūnui.

13-35

Tie, kurie žinojimo akimis mato skirtumą tarp kūno ir kūno žinovų ir supranta išsilaisvinimo iš materijos pančių procesą, pasiekia ir aukščiausią tikslą.

Paaiškinimas: Šioje eilutėje Krišna užbaigia skyrių, pabrėždamas, kad tie, kurie žinojimo akimis sugeba įžvelgti skirtumą tarp kūno ir sielos, taip pat supranta išsilaisvinimo iš materialaus pasaulio pančių procesą, pasiekia aukščiausią dvasinį tikslą - išsilaisvinimą ir vienybę su Dieviškuoju. Šis supratimas yra dvasinio nušvitimo raktas ir leidžia pasiekti aukščiausią tikslą.