16-1

Visagalis Dievas tarė: Bebaimiškumas, dvasinės būties apvalymas, dvasinių žinių ugdymas, labdara, savitvarda, aukojimas, Vedų studijavimas, asketizmas ir paprastumas.

Paaiškinimas: Šiame posme Krišna pradeda vardinti dieviškąsias savybes, būdingas tiems, kurie eina dvasinio tobulėjimo keliu. Šios savybės yra bebaimiškumas, dvasinės būties apvalymas, dvasinių žinių ugdymas, labdara, savitvarda, aukojimas, Vedų studijavimas, asketizmas ir paprastumas. Šios savybės padeda žmogui išsilaisvinti iš materialaus pasaulio apribojimų ir artėti prie Dieviškumo.

16-2

Nesmurtingumas, tiesos sakymas, laisvė nuo pykčio, atsižadėjimas, ramybė, susilaikymas nuo gyrimo, atjauta visoms būtybėms, laisvė nuo godumo, švelnumas, drovumas ir nepajudinamas ryžtas.

Paaiškinimas: Šiame posme Krišna tęsia dieviškųjų savybių vardijimą. Tai yra nesmurtingumas, tiesos sakymas, laisvė nuo pykčio, atsižadėjimas materialaus prisirišimo, ramybė, susilaikymas nuo kitų gyrimo, atjauta visoms gyvoms būtybėms, laisvė nuo godumo, švelnumas, drovumas, arba gebėjimas jausti gėdą dėl neteisingo elgesio, ir nepajudinamas ryžtas dvasiniame kelyje.

16-3

Stiprybė, atlaidumas, ištvermė, tyrumas, laisvė nuo pavydo ir troškimo garbinti - šios transcendentinės savybės, o, Bharatos palikuoni, būdingos dieviškoms būtybėms, apdovanotoms dieviška prigimtimi.

Paaiškinimas: Šiame posme Krišna užbaigia dieviškųjų savybių sąrašą. Tai yra stiprybė, atlaidumas, ištvermė, tyrumas, laisvė nuo pavydo ir troškimo garbinti. Šios transcendentinės savybės būdingos dieviškoms būtybėms, apdovanotoms dieviška prigimtimi.

16-4

Puikybė, arogancija, tuštybė, pyktis, šiurkštumas ir nežinojimas - šios savybės, o, Partha, būdingos tiems, kurie turi demonišką prigimtį.

Paaiškinimas: Šiame posme Krišna pradeda apibūdinti demoniškąsias savybes, kurios yra priešingos dieviškosioms. Šios savybės yra puikybė, arogancija, tuštybė, pyktis, šiurkštumas ir nežinojimas. Jos būdingos tiems, kurių sąmonę užvaldė demoniška prigimtis ir kurie yra toli nuo dvasinio supratimo.

16-5

Manoma, kad dieviškosios savybės veda į išsivadavimą, o demoniškosios - į vergiją. Nenusimink, o, Pandavos sūnau, tu gimei su dieviškosiomis savybėmis.

Paaiškinimas: Šiame posme Krišna aiškina, kad dieviškosios savybės veda į išsivadavimą iš materialaus pasaulio kančių ir įsipareigojimų, o demoniškosios savybės veda į tolesnę vergiją materijai. Nenusimink, o, Pandavos sūnau, tu gimei su dieviškosiomis savybėmis, o tai reiškia, kad jis turi potencialą pasiekti dvasinį išsivadavimą.

16-6

O, Partha, šiame pasaulyje yra dviejų rūšių sukurtos būtybės. Vienos vadinamos dieviškomis, o kitos - demoniškomis. Aš tau jau išsamiai papasakojau apie dieviškąsias savybes. Dabar išklausyk Manęs pasakojant apie demoniškąsias.

Paaiškinimas: Šiame posme Krišna paaiškina, kad šiame pasaulyje yra dviejų rūšių sukurtos būtybės - dieviškosios ir demoniškosios. Jis išsamiai papasakojo apie dieviškąsias savybes ir dabar ruošiasi apibūdinti demoniškąsias savybes ir jų įtaką žmogaus gyvenimui.

16-7

Tie, kurie yra demoniški, nežino, ką reikia daryti ir ko negalima daryti. Juose nėra nei tyrumo, nei teisingo elgesio, nei tiesos.

Paaiškinimas: Šiame posme Krišna apibūdina demoniškų būtybių nesugebėjimą atskirti teisingą elgesį nuo neteisingo. Jiems trūksta tyrumo, teisingo elgesio ir tiesos supratimo. Jie nežino, kaip elgtis pagal dvasinius principus ir moralės normas.

16-8

Jie sako, kad šis pasaulis yra netikras, be pagrindo ir be Dievo, kuris jį valdo. Jie sako, kad jis atsirado iš lytinio potraukio ir kad jam nėra kitos priežasties, kaip tik geismas.

Paaiškinimas: Šiame posme Krišna atskleidžia demoniškų būtybių klaidingus įsitikinimus apie pasaulio sandarą ir prasmę. Jie neigia Dievo egzistavimą, mano, kad pasaulis yra nerealus, be pagrindo, ir kad vienintelė jo varomoji jėga yra geismas ir lytinis potraukis.

16-9

Sekdami tokiais įsitikinimais, demoniški, kurie yra praradę save ir neturi proto, užsiima baisiomis, piktomis veiklomis, skirtomis sunaikinti pasaulį.

Paaiškinimas: Šiame posme Krišna aprašo demoniškų būtybių veiksmus, kurie kyla iš jų klaidingų įsitikinimų. Jie yra praradę ryšį su savo tikrąja esybe, elgiasi neprotingai ir užsiima piktomis, destruktyviomis veiklomis, nukreiptomis į pasaulio sunaikinimą, nes neturi proto. Jų veiksmai prieštarauja gamtos harmonijai ir dvasiniams principams.

16-10

Rasdami prieglobstį nepasotinamame geisme ir panirę į puikybę, tuštybę ir netikrą garbės troškimą, demoniški, kurie visada yra apgaulės galioje, prisiriša prie laikinojo ir pasiryžta atlikti nešvarius darbus.

Paaiškinimas: Šiame posme Krišna paaiškina demoniškų būtybių veiksmų motyvaciją. Jie randa prieglobstį nepasotinamame geisme, kuris niekada negali būti visiškai patenkintas, ir yra panirę į puikybę, tuštybę ir netikrą garbės troškimą, kuris veda prie apgaulės ir prisirišimo prie laikinų, netikrų vertybių, taip pat pasiryžta atlikti nešvarius darbus.

16-11

Jie mano, kad jutiminio pasitenkinimo siekimas iki gyvenimo pabaigos yra didžiausias žmonijos poreikis. Todėl jų nerimas yra neišmatuojamas. Surišti tūkstančių troškimų ir panirę į geismą bei pyktį, jie siekia pinigų neteisėtais būdais, kad patenkintų savo juslinius troškimus.

Paaiškinimas: Šioje eilutėje Krišna toliau apibūdina klaidingą demoniškų būtybių gyvenimo suvokimą. Jie mano, kad jutiminio pasitenkinimo siekimas iki gyvenimo pabaigos yra didžiausias žmonijos poreikis, todėl jų nerimas yra neišmatuojamas, ir, surišti tūkstančių troškimų ir panirę į geismą bei pyktį, jie siekia pinigų neteisėtais būdais, kad patenkintų savo juslinius troškimus.

16-12

Būdami surišti šimtų tūkstančių troškimų tinklų ir kupini aistrų bei pykčio, jie ieško būdų, kaip neteisėtai gauti pinigų, kad patenkintų savo juslinius troškimus.

Paaiškinimas: Šioje eilutėje Krišna toliau apibūdina demoniškų būtybių elgesį ir jo pasekmes. Jie yra visiškai įsipainioję į šimtus tūkstančių troškimų tinklų, kurie juos kontroliuoja ir valdo, ir tapę aistrų bei pykčio vergais.

16-13

Demoniškas asmuo galvoja: Tiek daug turto man priklauso šiandien, ir aš gausiu dar daugiau, pagal savo planus. Tiek daug yra mano dabar, ir tai ateityje augs vis labiau ir labiau.

Paaiškinimas: Šioje eilutėje Krišna atskleidžia demoniško asmens mąstymo būdą. Toks asmuo yra apsėstas godumo ir nuolat galvoja apie tai, kiek daug turto jam priklauso šiuo metu ir kiek dar jis gaus ateityje pagal savo planus.

16-14

Jis yra mano priešas, ir aš jį nužudžiau, ir mano likę priešai taip pat bus nužudyti. Aš esu visų dalykų viešpats ir savininkas. Aš esu mėgaujasis. Aš esu pilnas, galingas ir laimingas.

Paaiškinimas: Šioje eilutėje Krišna toliau atskleidžia demoniško asmens mąstymo būdą, kuris yra pilnas smurto, egoizmo ir iliuzijų. Toks asmuo laiko kitus savo priešais ir didžiuojasi tuo, kad yra juos nugalėjęs ar nužudęs, ir klaidingai laiko save visų dalykų viešpačiu ir savininku, aukščiausiuoju mėgaujasiu, kuris yra pilnas, galingas ir laimingas.

16-15

Aš esu turtingiausias žmogus, kurį supa kilmingi giminaičiai. Nėra kito, kuris būtų toks galingas ir laimingas kaip aš. Aš aukosiu, aš suteiksiu kai kurias labdaros dovanas, ir tokiu būdu aš džiaugsiuosi. Tokiu būdu tokius asmenis apgauna nežinojimas.

Paaiškinimas: Šioje eilutėje Krišna toliau atskleidžia demoniško asmens mąstymo būdą, kuris yra pagrįstas tuštybe ir saviapgaule. Toks asmuo didžiuojasi savo turtu ir įtakingais giminaičiais, laikydamas save visagalingiausiu ir laimingiausiu, ir planuoja aukoti bei teikti labdaros dovanas ne iš tikro gailesčio, o tam, kad gautų malonumą iš savo tariamo kilnumo ir padidintų savo reputaciją.

16-16

Taigi, apgaulingi daugybe rūpesčių ir įkalinti apgaulės tinkle, jie tampa pernelyg prisirišę prie juslinių malonumų ir įkrenta į pragarą.

Paaiškinimas: Šioje eilutėje Krišna aprašo pasekmes, kurios kyla iš demoniško mąstymo ir elgesio. Tokie asmenys, būdami apgaulingi daugybe rūpesčių ir įkalinti apgaulės tinkle, tampa pernelyg prisirišę prie juslinių malonumų ir įkrenta į pragarą, kuris simbolizuoja dvasinę degradaciją ir kančias.

16-17

Savimi patenkinti ir visada begėdžiai, apgaulingi turtų ir netikros garbės, jie kartais su išdidumu aukoja dėl vardo, nepaisydami jokių taisyklių ar principų.

Paaiškinimas: Šioje eilutėje Krišna apibūdina demoniškų žmonių požiūrį į dvasines praktikas. Jie yra savimi patenkinti ir begėdžiai, didžiuojasi savo turtu ir įsivaizduojama garbe, ir, jei jie aukoja ar atlieka ritualus, tai daro tik dėl išorinio pasirodymo, nepaisydami jokių taisyklių ar dvasinių principų.

16-18

Suklaidinti netikro ego, galios, puikybės, geismo ir pykčio, demoniški asmenys niekina Dievą, kuris yra jų pačių kūne ir kitų kūnuose, ir šmeižia tikrąjį religiją.

Paaiškinimas: Šioje eilutėje Krišna atskleidžia demoniškų žmonių požiūrį į Dievą. Jie yra suklaidinti netikro ego, galios, puikybės, geismo ir pykčio, ir niekina Dievą, kuris yra tiek jų pačių, tiek kitų kūnuose kaip Aukščiausioji Siela. Jie šmeižia tikrąjį religiją, neigdami jos principus ir nukreipdami savo veiksmus prieš dvasines vertybes.

16-19

Tuos, kurie yra pavydūs ir piktavaliai, žemiausius iš žmonių, Aš visada įmetu į kančių vandenyną, įvairiose demoniškose egzistencijos formose.

Paaiškinimas: Šioje eilutėje Krišna paaiškina, koks likimas laukia tų, kurie yra pavydūs, piktavaliai ir elgiasi demoniškai. Jis tokius žmones, kurie yra žemiausi iš visų, nuolat įmeta į kančių vandenyną, leisdamas gimti įvairiose demoniškose egzistencijos formose, kur vyrauja kančios ir tamsa.

16-20

Vėl ir vėl patekdamas į demoniškas egzistencijos formas, o, Kuntės sūnau, tokie asmenys niekada negali prisiartinti prie Manęs. Palaipsniui jie grimzta į atgrasiausią būties formą.

Paaiškinimas: Šioje eilutėje Krišna toliau aiškina demoniškų būtybių likimą. Vėl ir vėl patekdami į demoniškas egzistencijos formas, šie asmenys negali prisiartinti prie Dievo ir dvasinio išsilaisvinimo, ir palaipsniui grimzta į vis žemesnes ir atgrasesnes būties formas.

16-21

Trys vartai veda į šią pragarą - geismas, pyktis ir godumas. Kiekvienas protingas žmogus turi jų atsisakyti, nes jie degraduoja sielą.

Paaiškinimas: Šiame posme Krišna nurodo tris pagrindines kliūtis, vedančias į dvasinę degradaciją ir kančias, simboliškai vadindamas jas „vartais į pragarą“. Tai geismas, pyktis ir godumas, ir kiekvienas protingas žmogus, norintis dvasiškai tobulėti, turi atsisakyti šių neigiamų savybių.

16-22

Žmogus, išsigelbėjęs nuo šių trijų pragaro vartų, o Kunti sūnau, atlieka veiksmus, kurie skatina savirealizaciją, ir tokiu būdu palaipsniui pasiekia aukščiausią tikslą.

Paaiškinimas: Šiame posme Krišna paaiškina, kad žmogus, sugebėjęs išsivaduoti nuo geismo, pykčio ir godumo įtakos, gali atlikti veiksmus, kurie skatina savirealizaciją. Toks žmogus palaipsniui artėja prie aukščiausio tikslo - dvasinio išsilaisvinimo ir vienybės su Dieviškumu.

16-23

Bet tas, kuris nepaiso šventraščių nurodymų ir elgiasi pagal savo norus, nepasiekia nei tobulumo, nei laimės, nei aukščiausio tikslo.

Paaiškinimas: Šiame posme Krišna perspėja, kad tas, kuris nepaiso šventraščių nurodymų ir dvasinių principų, bet elgiasi tik pagal savo norus ir geidulius, nepasieks nei dvasinio tobulumo, nei tikros laimės, nei aukščiausio tikslo - išsilaisvinimo. Jo gyvenimas bus pilnas kančių ir nusivylimų, nes jis bus pagrįstas egoizmu ir neišmanymu.

16-24

Todėl reikia suprasti, kas yra pareiga, o kas ne, vadovaujantis šventraščių nurodymais. Žinodami šias taisykles ir principus, turime elgtis taip, kad galėtume palaipsniui tobulėti.

Paaiškinimas: Šiame posme Krišna užbaigia skyrių, pabrėždamas šventraščių svarbą dvasiniame kelyje. Žmogus turi vadovautis šventraščių nurodymais, kad suprastų, kas yra jo pareiga, o kas ne. Žinodamas šias taisykles ir principus ir atitinkamai elgdamasis, žmogus gali palaipsniui tobulėti dvasiškai.